Važiuojam į Slovakiją po keturių metų pertraukos. Per tuos metus truputį pasikeitė mano požiūris į kalnus – jei anksčiau daugiau dominavo sportinis interesas, dabar to beveik nėra. Dauguma Aukštųjų Tatrų pėsčiųjų maršrutų praeita ne kartą. Važiuojam pasivaikščioti ir į tas vietas, kur anksčiau ne kartą vaikščiojau, dabar neužklysim. Vežamės palapinę, pripučiamą matracą, miegmaišius, dujas, dujinę viryklę, pasiruošę gyventi ne nuomojamame kambaryje, kaip kad anksčiau. Numatomų vaikščioti vietų žemėlapius atsispausdinau iš hiking.sk, kiti žemėlapiai tik seni Lenkijos ir Slovakijos. Važiuojam ilgam, dešimčiai dienų, ir tą terminą riboja tik Vidos darbo reikalai.
Palyginimui (iš lt.wikipedia.org):
Slovakija – plotas 49 t. kv km, 5,4 mln. gyventojų, didelę dalį teritorijos užima kalnai. Metinis BVP gyventojui 17.700$.
Lietuva – plotas 65 t. kv km, 2,9 mln. gyventojų. Metinis BVP gyventojui 9.470€.
Orų prognozės rodo, kad savaitgalį Slovakijoj lyja ir nustos tik antradienį. Išvažiuojam pirmadienį anksti, šeštą valandą, vakare reikia pasiekti numatytą kempingą. Žinoma gaila, dvi dienos praleistos veltui, bet į lietų važiuoti irgi neverta. Prieš Varšuvą kamštis, stovime valandą, gal kiek ilgiau, čia klojamas naujas apvažiavimo kelias, vyksta statybos darbai. Galų gale išsimušam į jau pastatytą greitkelį – Varšuvos apvažiavimą. Kai paskutinį kartą važiavau į Slovakiją, jo dar nebuvo. Nuo čia be nuotykių Per Katovicus, Bielsko-Biala pasiekiam Slovakijos sieną. Jei važiuodami per Lenkiją lietaus nematėme, čia apsiniaukę ir drėgna, neseniai lyta.
Važiuojam į kempingą „Autocamping Manin“, kuriame esu nakvojęs 2007 metais važiuodamas į Kroatiją. 19 valanda vietos laiku, kempingo šlagbaumas uždarytas, uždaryta kempingo registratūra ir alaus kioskutis. Einu apsižvalgyti į vidų, matau vieną žmogų ir mažytę palapinę. Jis šneka tik angliškai, atvažiavęs dviračiu, sako irgi nieko neradęs, matyt kempingas neveikia, bet yra veikiantis tualetas, praustuvas, net dušas. Sako – statyk kur nors palapinę ir permiegosi, ryt bus aiškiau, o jis ryte išvažiuoja. Apsižiūrėjau, tikrai minimalūs patogumai yra, bet negaliu į kempingo vidų su automobiliu įvažiuoti, o ant kelio palikti kažkaip nesinori.
Vida ir aš skambinam ant registratūros namelio užrašytais telefonais, niekas neatsiliepia. Vida prisiminė, kad važiuodama netoli matė seną aptriušusią kempingo reklamą, gal ten yra kitas kempingas. Grįžtam porą šimtų metrų atgal, tikrai kempingas „Chatova osada Maninska Tiesnava“, jau rimtesnis, net restoranas yra. Bet vėl tas pats – registratūra, kaip ir restoranas, uždaryti. Bet jau pusė devynių, kol mes po aną kempingą maklinėjom, čia visi namo išvažiavo. Matom kažkokį judėjimą viduje, einam pasižiūrėti. Jaunimo visas būrys, švenčia mokyklos pabaigtuves, kelis namelius užsisakę. Sako, dieną dirbo registratūra. Vėl einam prie jos, vėl skambinam. Telefonai tie patys, kaip ir anam neveikiančiam kempinge, matyt savininkas tas pats. Šį kartą Vidai pavyko į mobilų prisiskambinti, atsiliepė, tik kad susikalbėt neišeina, galų gale perduoda telefoną dukrai mokinei, su ja Vida išsiaiškina, pažada atvažiuoti po 15 minučių. Atvažiavo, įkurdino namelyje, davė patalynę, 9€ už žmogų parai. Namelyje du kambariai, 5 lovos, tualetas, dušas, šaldytuvas. Viskas gan švaru ir tvarkinga. Tačiau tik dviem naktim ir tai su sąlyga, kad poryt ryte mes išvažiuosim, mat vėliau visas kempingas užsakytas kažkieno iš Vengrijos. Kempingo teritorija didelė, namelių daug, bet dauguma jų nebeprižiūrimi. Nelabai kokia čia vieta, didesnių kalnų aplink nėra, gan nuošalu. Keista, kad čia kažkada tiek visko buvo pristatyta.