Šiandien važiuoju į šiaurės rytinę Tenerifės vietą Igueste de San Andres, čia pasibaigia TF-121 kelias. Miestelis vienos gatvės, visur pristatyta automobilių, bet nuvažiuoju iki gatvės galo ir nudžiungu – kaip tik čia manęs laukia viena laisva automobilio stovėjimo vieta (mano baltas automobilis).
Toliau jau pėsčiomis. Praeiname Casas de Abajo, čia nemažai visokių vaismedžių, auga citrinos, papajos, ant žemės prikritę mangų. Čia nėra gatvės. Taip, gatvės nėra, yra tik šaligatvis, vedantis pro bažnyčią ir per senovišką mini miestelį. Manau, kad nusipirkus čia atgabenti šaldytuvą ar skalbimo mašiną yra didelis iššūkis, kaip dabar madinga sakyti.
Toliau pažymėtu taku PR-TF-5.1. Takas geras, gan lygus, veda į kalną. Debesuota, pučia stiprus vėjas, visai nešilta.
Priešais kalne oloje gyvena žmogus.
Tačiau mūsų tikslas ne El Semaforo, į kur veda takas. Prieiname rodyklę, ji rodo kryptį į El Semafor, tačiau kažkas ant tos pačios lentos nubrėžė priežingos krypties rodyklę ir užrašė Playa Antiquera. Tai ir yra mūsų tikslas. Ir GPS rodo, kad šioje vietoje mums reikia išsukti iš gero tako. Mums reikalingas takas žymiai prastesnis, jis dar veda aukštyn. Kalno viršuje namelis, Casa de los Atalayeros, užrakintas, tvarkingu stogu. Čia ir aplinka aptvarkyta.
Pakilome 400 metrų aukštį. Stiprus, šaltas vėjas, skubame toliau, nuo kalno žemyn, jis vėją užstos, bus šilčiau. Čia nėra rodyklių, tik kalno pakraštyje tarsi vartai sudėti du agavų žiedstebiai (o juos nukirsti nelengva - ypatingo tvirtumo medžiaga, ne veltui iš jų buvo gaminamos laivavirvės) - nuoroda, kad čia reikia leistis nuo kalno. Nėra ir telefono ryšio, jo nebus ir visą likusią kelionę. Takelis žemyn iš pradžių gan aiškus, bet pasukus dešinėn tai dingsta, tai vėl atsiranda. Gerai, kad kažkas nepatingėjo baltais dažais prižymėti taškų ant akmenų - labai padeda. Bet čia ne statu, iš bėdos galima kiek paeiti ir be tako. Labai pagelbėja GPS.
Atsiveria vaizdas į pusiasalį.
Nereikia nusileisti griova, ja nusileidus į pliažą patekti negalima. Reikia per ją pereiti ir eiti kairiu kraštu. Sutinkam laukines ožkas, jos nustebusios stebi mus. Matyt ne dažnai čia vaikšto žmonės.
Nusileidžiame į pliažą. Pliaže akmenų nedaug, neaišku, ar jie yra vandenyje. Vėjas gan stiprus, gan didelės bangos, maudytis nerizikuojame. Vanduo labai skaidrus, švarus, visai ne toks kaip pliažuose. Dumblių taip pat nėra.
Kiek aukščiau stovi du namai. Kiek toliau pakrantėje stovi iš akmenų pastatyti nameliai, užrakinti, apipustyti smėliu ir, ko gero, nenaudojami. Dar toliau molas atplaukusiems laiveliams. Panašu, kad čia kažkada buvo kažkokia poilsio bazė.
Ant uolų didžiuliai krabai.
Toliau gan didelis grotas. Jame stovi altorėlis, keletas 5 litrų butelių vandens, fakelai, suolelis, staliukas, vieta lauželiui, degtukai. Plyšyje įkištas didelis porolono gabalas. Atėjus galima pernakvoti. Niekur kitur nemačiau taip paruoštos pernakvojimui vietos. Bet nepanašu, kad čia kažkas pastoviai gyventų. Tiesa sakant čia gyventi būtų sunku, nes kalnus pereiti nelengva. Vienintelis realus susisiekimas su civilizacija vandeniu.
Grįžtame ir pakylame iki namelių. Vienas gelbėtojų, kito paskirtis neaiški. Abu užrakinti. Gelbėtojų namo kieme bėgioja šuo. Žmonių nematyti.
Norime pasižiūrėti kas kitoje pusiasalio pusėje, siauru takeliu pakylame į jį. Kitoje pusėje taip pat gražūs vaizdai, bangos daužo gražias uolas.
Nusileidžiame žemyn ir sukame atgal. Į pliažą atplaukia laivelis, atplaukusieji maudosi. Jau gailimės, kad nenusimaudėm. Gal ir ne tokios didelės buvo tos bangos...
Atgal tuo pačiu taku, kaip ir atėjome. Debesys prasisklaidė, susilpnėjo vėjas, darosi karšta. Ožkų nebematome, bet girdime jų mekenimą. Netoli viršaus pametu taką, kurį laiką einam be jo, vėl padeda GPS.
Prie namelio ant kalno vis dar stiprus vėjas, nors ir ne toks šaltas. Tolumoje kitame take matome du žmones, pirmieji žmonės šios dienos kelionėje. Jau eitu takeliu žemyn, čia dar sutinkam juo kylančią pagyvenusių belgų porą, ir po kurio laiko mes prie automobilio.
Šiandien pavargom. Sumoje įkopėm į 800 m aukštį ir tiek pat nusileidom, išgėrėm po 1 litrą vandens, pabaigoje jau ir taupėm. Kai aš planavau šį maršrutą jis man atrodė lengvesnis. Bet nesigailiu, visa tai atsiperka nuostabiais vaizdais. Važiuojam namo, netoli Candelaria greitkelyje kamštis. Automobiliai vos juda. Pravažiuoja policijos lydimas didelis kranas, du vilkikai su priekabomis, greitosios medicinos pagalbos automobilis, kelių tvarkymo automobilis. Stebiuosi, kaip gan greitai pravažiavo platūs vilkikai, tam labai pagelbėjo plati avarinė juosta šalia greitkelio. Automobiliai iš kraštinės eilės nuvažiavo į ją, vidurinė eilė pasispaudė kairiau.
Stoviu vidurinėje eilėje, dešinė kažkiek juda, o vidurinė ir kairė beveik ne. Įsuku į dešinę juostą, o ji už kelių šimtų metrų nusuka iš greitkelio. Ir vėl nepasisekė. Norim gert ir valgyt, o čia kaip specialiai toks nuotykis. Matom prekybos centrą, privažiuojam, jis uždarytas, nors pagal užrašus ant durų turi dirbti. Pasukam į kitą greitkelio pusę, ten miestelis El Socorro, gal ten ką rasim. Čia daug automobilių, daug žmonių, bet taip ir nesupratom, ar čia kokia šventė, ar čia suvažiavę tie, kurie pasuko į dešinę greitkelio eilę ir buvo išmesti iš greitkelio. Keistas šitas miestas, čia beveik nėra gyvenamų namų, nėra parduotuvių, vien kažkokie sandėliai, bazės. Pasisukioję ir nieko neradę degalinėje nusiperkam vandens ir pieno, tokia mūsų vakarienė po sunkios dienos. Vėl išvažiuojame į greitkelį, situacija ten nepasikeitė, bet vis kažkiek judam.
Gal po valandos privažiuojame avarijos vietą. Pasirodo fūrai sprogo padangą, jį pralaužė betoninę užtvarą, išvažiavo į priešingos krypties kelią, sumaitojo nedidelį sunkvežimiuką ir sustojo užtverdama visas vienos krypties juostas. Dabar tas kelias uždarytas, eismas vyksta priešpriešiais. Namo parvažiavome po 21 val. jau tamsoje. Gerai, kad nereikia išvesti šuns, Aleksandras ir Irina jau grįžę, jie jį išvedė. Kažką užkandom ir miegot.
