Rugsėjo 3 d.

Šiandien važiuojam netoli, už Adeje suksim į kalnus. Galutinis taškas La Quinta. GPS Marytė man siūlo važiuoti kažkokiu šunkeliu, o juk reikia pakilti į 1 km aukštį, važiuoju kitu, kiek tolimesniu, bet geresniu keliu. Ir šitas kelias vienas serpantinas, trečią bėgį retai kada pavyksta įjungti.

Pasimalę automobilį paliekame kaimo aikštėje netoli bažnytėlės.

+25, šviečia saulė, geras matomumas. Einame PR-TF-71 taku pro apleistus laukus. Prie jo auga milžiniškos agavos.

Prieiname senovinę sodybą Los Picos, namas iš akmenų, bet gyvenamas. Po kiek laiko prieiname dirbamą lauką, vyras su žmona kažką ten daro. Netoli jo status šlaitas, gražus vaizdas į pajūrį. Dar kiek paėjus takas atsišakoja į Adeje, mums ten nereikia, bet šioje vietoje visas pajūris kaip ant delno. Jei turėtume erelio akis, tikriausia matytume namą, kuriame gyvename.

Pasukame kitu taku ir po kiek laiko mes miške. Pušų miškas, takas puikus, einame kaip parku. Tiesa, kaip ir daugelyje vietų, čia ir yra valstybės saugomas parkas.

Taip eidami prieiname takų išsišakojimą. Netoli jo apleista sodyba, bet ją apžiūrėsime vėliau, kai grįšime, ji prie kito tako.

Dabar taku PR-TF-71.2. Ir toliau ėjimas primena pasivaikščiojimą parke, pušys, geras takas, šilta, kvepia mišku. Bet tas takas veda toli toli ir mums taip toli nereikia. Surandu takelį į viršų, jis nuveda iki medžiotojų keliuko. Keliuku iki pažymėto tako PR-TF-71 ir juo jau grįštame. Jis kiek prastesnis už buvusį, bet visai geras.

Prieiname jau matytą apleistą sodybą El Aserradero. Netoli jos dar ir dabar veikiantis vandens baseinas. Aš, žinoma, einu jos apžiūrėti. Namas neblogai išsilaikęs.

Vida su manimi į tokius tyrimus neina, užtat netoliese pamato savo svajonę - figos medelį. Ir jis aplipęs vaisiais! Dauguma dar žalių, bet nemažai ir prinokusių. Abu skinam, valgom, mažiau prinokusių prisirenkam į maišelį.

Apskynėm, daugiau tinkamų kaip ir nėra. Einu apžiūrėti dar vieno apgriuvusio namo. O čia ... gal penki figų medžiai, aplipę vaisiais. Daug prinokusių, yra net pernokusių. Dar valgom, dedam į maišelį. Vienintelis minusas – po pirmo suvalgyto kilogramo daugiau netelpa... Gal porą kilogramų prisirinkom, negi paliksi... Vis tiek visko nenurinksim ir nesuvalgysim, neįmanoma, o gaila...

Viską apžiūrėję taku PR-TF-71.2 pasukame link automobilio. Tiek prisivalgius sunkoka eiti. Na bet takas gan geras, mes jau netoli kaimo. O čia vėl figų medeliai, ant jų daug prinokusių vaisių, ranka pati tiesiasi, na dar nors vieną... Toks įspūdis, kad vietiniai jų nevertina ir nerenka. Šalia tako kaktusai, aplipę vaisiais.

Va ir kaimas. Pagalvojau, kad kažin ar norėčiau čia gyventi. Labai jau skurdžiai jis atrodo. Ir atvažiuoti iki čia iš kitur sudėtinga.

Štai ir automobilis. Važiuodamas žemyn atsiduodu Marytei. Važiuoju ir džiaugiuosi, kad kildamas jos neklausiau. Keliukas siaurutis, serpantinas, daugelyje vietų prasilenkti būtų sunku. Gerai kad važiuoju žemyn ir nėra atvažiuojančių automobilių. Šalia kelio šen bei ten stačioje įkalnėje vienišos sodybos.


Daugiau nuotraukų