Ryte sutikau Olgą, pašnekėjom, paklausiau, kur ji patartų važiuoti. Sako – važiuok prie Chinyero, ten gražu. Chinyero ugnikalnis paskutinį kartą išsiveržė 1909 metais ir buvo aktyvus 9 dienas. Tai paskutinis ugnikalnių aktyvumas Tenerifėje. Tai ir nuvažiavau. Šiandien būsiu ne prie vandens, o apie 1,2 km aukštyje.
Važiuoju TF-38 keliu pušų mišku. Termometras rodo +20, visai gerai, debesys liko žemiau, virš galvos melsvas dangus. Esu kelis kartus pravažiavęs šią vietą, bet iš automobilio, ir dar vairuodamas, nelabai ką pamatai. Kiek paieškojęs geresnės vietos palieku automobilį pakelėje. Netoliese stovi dar keli automobiliai.
Čia visai kita gamta, auga pušys. Einu miško takeliu, pro medžius vis atsiveria vaizdas į ugnikalnį. Išeinu į atviresnę vietą, Chinyero visame gražume. Nors matau jame takelį, į jį nekilsiu. Gal kitą sykį. Šios dienos maršrutas ir taip netrumpas.
Toliau link Montana Negra. Ne mažiau didingas kalnas, visas apipiltas juodu šlaku. Informacinėje lentoje prašoma vaikščioti tik takais.
Keista, bet ir čia yra akvedukas, jis uždaras, jame girdžiu bėgant vandenį. Iš kur tas vanduo? Gal kada patyrinėsiu.
Pasigrožėjęs traukiu toliau. Sugalvojau kiek sutrumpinti maršrutą, neiti į San Jose de Los Llanos, o už Montana del Banco keliuku pasukti į kairę ir išeiti į man reikiamą oficialų taką. Taip ir padariau, bet keliukai išsišakojo, nusukau per daug, iš pradžių ėjęs keliukas, o paskui takas pasibaigė ir teko brautis per krūmus. Išėjau į keliuką, jis pažymėtas geltona spalva. Prie jo auga daug krapų. Kelio kažkiek sutaupiau, bet laiko, ko gero, ne.
Stebina tai, kad visi oficialūs vaikščiojimo takai pažymėti ta pačia spalva. Išeini į taką ir nežinai, kokiame esi. Skirtingų spalvų dažų pagailėjo...
Einu mišku, takas gražus, bet jau pradeda darytis karšta. Saulė įkaitino mišką, ir, jei vėjo nėra, tvanku. Čia vėl akvedukas, manau, kad tai tas pats, kurį mačiau prie Montana Negra. Vienas metalinis dangtis neužrakintas, viduje daug, beveik iki viršaus vandens, jis sparčiai teka.
Dar kiek taku ir aš vėl prie Chinyero, tik iš kitos pusės. Didžiulis lavos laukas. Tikriausia tai Chinyero taip prispjaudė.
Čia jau netoli kelias, bet aš pasuku į dešinę, čia eina kitas takas, paeisiu juo ir, apėjęs Montana de los Poleos, išeisiu į kelią prie pat automobilio. Kad čia ėjau tikrai nepasigailėjau, iš čia gerai matyti debesų apgaubtos gretimos salos. Tas vaizdas mane visada stebina, jos lyg kabo ore, bet gerai nufotografuoti nesigauna. Po kalną su antenomis mes vaikščiosim rugsėjo 1 dieną.
Nedideliu takeliu pasuku link automobilio. Su takeliais šiandien man ne kaip sekasi, šitą vėl pamečiau, teko eiti uolingu mišku. Išėjau apie 100 m nuo palikto automobilio.
Važiuojant termometras rodo +27, oras įkaito. Kelionė pėsčiomis truko 6 valandas, išgėriau 1 litrą vandens. Į kelionė pabaigą pradėjau norėti valgyti, kitą kartą gal reiks ką pasiimti.