Prasikrapščiau ryte, jau greit ir pietūs. Sugalvojau, kad niekur nevažiuosiu. Pakilus gatve iki miestelio krašto yra didžiulė įduba Monumento Natural de la Caldera del Rey, joje šiltnamiai, apeisiu aplink ją, jau seniai turėjau tokį planą. Pasiėmiau vandens puslitrinį buteliuką, turėtų užtekti, nors ir karšta.
Šunelis guli garaže ir liūdnas žiūri kaip aš išeinu, žino, kad jo neimsiu ir liks vienas.
Čia paskutinė miestelio gatvė, dešinėje namai, kairėje įduba, joje šiltnamiai.
Einu gatve, šiltnamį apeinu dešine puse. Pasukęs į aplink šiltnamį einančią gatvelę prieinu tiltą, apačioje gili upės vaga, vandens nėra, ji eina iš įdubos. Toliau prie pat gatvelės stovi gyvenami namai, čia kaimas La Caldera. Kontrastas didelis, už kelių šimtų metrų milijonus € kainuojantys namai, o čia viskas atrodo labai skurdžiai.
Praėjus kaimelį kelio dešinėje taip pat šiltnamiai, tik mažesni. Didžiulis vandens saugojimo baseinas, kaip užtvanka, tuščias, panašu, kad nenaudojamas.
Toliau gatvele, mane aplenkia dviratininkas, pasisveikinam. Vis pasižiūriu į apačioje esantį šiltnamį, pasirodo, ten ir karves augina. Matyt jos suėda atliekas. Ko gero daugiau niekur karvių nemačiau.
Vieną po kito prieinu penkis veikiančius vandens baseinus, į kai kuriuos iš vamzdžio bėga vanduo. Visi primėtyti tuščių plastikinių bakų, nesuprantu kodėl.
Dešinėje išgriaužtas kalnas, tai Barranco del Rey, kuriuo mes vaikščiojom prieš kelis metus, tiesa, aukščiau.
Prieinu įmonę, kažką darančią su vandeniu. Ją apeinu kairiau, čia ir keliukas yra. Viduje daug žiedų, iš karto matyti, kad vanduo čia ne prabanga.
Keliukas nusuko į įmonę, aš kylu į kalną. Iš čia gerai matosi aptverta teritorija, į kurį ateina aukštos įtampos laidai. Taip ir nesupratau kas tai, ar kažkokie siurbliai, kurie naudoja daug elektros energijos, ar kokia mini elektrinė.
Dar kiek pakilus gražus šiltnamio vaizdas.
Galvojau, kad bus takas palei kalną, jo nematau. Tas, kuris pažymėtas žemėlapyje, ko gero žemiau, jau šiltnamio teritorijoje. Užlipu į kalniuką, kitoje pusėje gyvenamas rajonas, jo per kalną ir nemačiau. Iš jo einanti gatvė nuotraukos apačioje atsiremia į kalną, tikriausia čia kada nors iškas tunelį.
Netoliese apleistas nemažas namas, einu jo apžiūrėti. Neblogai išsilaikęs, aplink pilna kaktusų.
Kiek aukščiau kažkokie vandens reguliavimo įtaisai, einu pažiūrėti, tik per kaktusus vos galiu išeiti į takelį.
Šie medžiai tai agavų žiedai. Agava auga, auga, paskui sugalvoja žydėti. Išaugina didžiulį, gal 3 – 5 metrų aukščio stiebą su šakelėmis ir pražysta. Subrandinusi sėklas agava žūsta. Dešinėje žydinčių agavų žiedynai, kairėje jau žuvusių.
Prieinu prie vandens reguliavimo įrenginių, čia tikrai įdomu. Čia veikiantis akvedukas, vandens gan daug, jis čia pakliūna į vamzdžius ir teka žemyn. Tolimesnio jo kelio nežinau, gal į tuos baseinus su plaukiojančiais plastikiniais bakais.
Nežinau kiek laipsnių, bet karšta. Mano pasiimtas vanduo baigiasi, jau taupau. Akveduke tekantis vanduo skaidrus, bekvapis, tik jame plaukia kažkokios žalios vandens žolės. Iš akveduko gerti nesiryžtu, tik nusiprausiu.
Reiktų eiti namo, bet man labai įdomu iš kur tas vanduo teka. Kažin ar kada čia vėl ateisiu. Kalnas ne taip jau ir ilgas, matosi jo galas, einu palei akveduką. Prieinu akveduko galą, kaip man atrodė iš toliau, čia akvedukas įlenda į kalną. Na visai įdomu, akveduko tunelio aukštis kalne apie 1,5 metro, jei turėčiau prožektorių ir guminius batus, tikrai eičiau pažiūrėti toliau. Basas ir be prožektoriaus nesiryžtu.
Eidamas palei akveduką mačiau takelį į kalną, čia jau nedaug užlipti, pažiūrėsiu kas kitoje kalno pusėje, gal pamatysiu tą akveduką. Užlipu, atsiveria gražus vaizdas, Barranco del Rey, bet akveduko nematau. Kiek pažioplinėjęs leidžiuosi žemyn. Taip ir liko neaišku iš kur tas vanduo.
Grįžtu prie vandens paskirstymo įrenginių, reikia leistis, bet man tinkamo tako nėra. Atgal eiti tuo pačiu keliu nenoriu. Reikės nusileisti į tą matytą gyvenamą rajoną ir grįžti miestu. Einu palei toliau einantį akveduką su vandeniu ir praeinu nusileidimą, jis man nelabai patiko, einu toliau. O toliau nusileidimo nėra. Vis dar tikiuosi jį rasti, gryžti nesinori. Prieinu prie keliuko, jis veda tolyn, juo ir einu. Šiaip tai būtų viskas gerai ir įdomu, bet karšta, o aš vandenio beveik nebeturiu, pusė litro mažai tokiai kelionei. Kažkur viršuje gieda gaidys.
Po tą kalną kairėje vaikščiojau, namai už jo...
Galų gale prieinu prie namų, ratą padariau didelį, apėjau visą gyvenamą rajoną, dabar reiks grįžti per miestą. Čia naujas rajonas, daug daugiabučių namų, bet yra ir pilių. Išgėriau vandens likučius.
Toliau miestu. Prieinu parduotuvę, ji dirba, galėčiau vandens nusipirkti, bet išėjau be piniginės. Kalną reikia apeiti, pirma reikia nusileisti, paskui vėl pakilti. Nei debesėlio, tikrai virš +30, be vandens, burnoje tirštos seilės, eiti sunku, pavargau ir labai noriu gerti. Keikiu save, kad taip neatsakingai išėjau. Žinau, esant dehidracijai kraujas sutirštėja, teka lėčiau, perneša mažiau deguonies. O deguonis reikalingas tiek raumenims, tiek smegenims. Net 50 metrų nuieti sunku, o čia dar gatvė į kalną. Vis atsisėdu pailsėti, jėgų visai nėra, noriu atsisėsti ir sėdėti, bet žinau, kad tai ne išeitis, reikia eiti. Po truputį einu. Dar gerai kad vienas, atsakingas tik už save.
Šiaip taip parkėblinu namo, išgeriu litrą vandenio, praskiesto sultimis, įlendu po dušu. Jaučiu, kaip visas kūnas godžiai geria vandenį...