Šiandien važiuoju į Puertito de Guimar. Prie jo yra valstybės saugoma vieta, aš ją apeisiu.
Automobilio termometras rodo +27. Pasistatau automobilį netoli tos vietos, iš kur pradėsiu eiti. Į akis krenta siaubinga architektūra ir neprižiūrėti namai. Koks architektas galėjo suprojektuoti tokius namus?
Keliauju prie okeano. Keletas visai neblogai atrodančių namų pastatyti visai prie vandens. Žinoma, romantiška, visada girdėti bangų ošimas. Bet yra labai nemalonus dalykas – nuo sūraus oro visi metaliniai daiktai smarkiai rūdija. Elektroninė aparatūra greit nepataisomai sugenda, surūdija montažinės plokštės.
Paėjus toliau negaliu atsistebėti – žmonės ir taip gyvena. Ir ne laikinai, kaip tie olose, šie tuose namuose pragyvena visą gyvenimą.
Ši teritorija ypatinga tuo, kad joje yra užgesęs mažas vulkanas. Pakrantė padengta jo prispjaudytų lavos gabalų. Čia auga vienintelis augalas juka. Net kaktusai čia neauga. Stiprus vėjas, didelės bangos daužo akmeninę pakrantę. Vėjas neša purslus ir mano tamsūs akiniai pasidengia sunkiai nuvaloma druskos plėvele, blogai matyti. Be reikalo nenoriu ir fotografuoti, apsineš objektyvas. Man tas jūros skonio vėjas patinka, nuo jo sūrios lūpos. Dar nesutvarkyta informacinė lenta, tolumoje matyti pats vulkaniukas.
Einu neskubėdamas, prisėdu pasigrožėti gamtos sukurtu krantu ir bangų mūšos sukeltais fontanais.
Po valandos aš prie miestelio El Socorro. Netoli nuo jo vėl keistas būstas. Žemėlapis sako, kad tai Bateria de Artilleria de Costo. Kažkas pertvarkė tą statinį savo reikmėms.
Perėjau per El Socorro, jis ne prabangus, aiškiai ne turistinis, nors yra pliažas ir pasodintas parkas.
Toliau link kalno. Anksčiau link jo buvo takas, bet aš jį praėjau, norėjau pažioplinėti po miestelį. Einu dykviete kol prieinu tikrą taką. Čia dirvožemis išlygintas, aukščio skirtumui išlyginti pastatytos sienelės, išrinkti akmenys. Kiek darbo reikėjo įdėti į šitą uolingą dirvožemį, kad jis tiktų kažką auginti?
Netoli tako randu kelias olas. Į abi specialiai padaryti įėjimai. Į pirmą lengva patekti, ji apie 10 m ilgio ir apie 5 m pločio. Didelis kambarys, vaikščioju išsitiesęs. Ji baigiasi įgriuva, koks jos buvo ilgis neaišku. Išėjęs į viršų radau ir įgriuvos vietą, čia duobė.
Į antrą olą įėjimas užgriuvęs, bet pavyko įlįsti. Kiek mažesnė už pirmą, bet irgi įspūdinga. Ko gero jų čia ir daugiau yra, šitas radau todėl, kad jos šalia tako.
Visur išvedžiotas sudėtingas akvedukų tinklas. Kažkada jais tekėjo vanduo, jis buvo naudojamas žemės drėkinimui. Iš kur tas vanduo, jei čia nebūna stipresnio lietaus?
Ko gero atsakymą prieš kelias dienas man pasufleravo Olga, gyvenanti netoliese, irgi vedžiojanti šunį, kartais susitinkam. Ji dirba ekskursijų gide. Olga sako, kad kai ji čia atsikėlė prieš 20 metų, lietūs buvo gan dažni, o dabar lietaus iš vis nėra, net žiemą. Čia smarkiai keičiasi klimatas. Gal tai surišta su pasauliniu atšilimu, o gal tai kiti reiškiniai. Kad smarkiai palydavo rodo ir vandens išgraužtos griovos, dabar sausos. Vanduo buvo kaupiamas baseinuose ir akvedukais paduodamas drėkinimui. Mažėjant kritulių kiekiui tokia drėkinimo sistema pasidarė neefektyvi. Vandens stoka privertė atsisakyti dirbamų žemių.
Ėjau ir galvojau, kad norėčiau čia atsirasti tada, kai lydavo, kai sala buvo žalesnė.
Į kelionės pabaigą radau žymiai naujesnių šiltnamių, pastatytų senų vietoje. Juose buvo įtaisyta šiuolaikiškesnė drėkinimo sistema, bet jie irgi apleisti. Gamtinio vandens čia mažai (iš kur jis bus, jei nelyja) ir, matyt, auginamų vaisių ar daržovių savikaina gaunasi didelė. Pigiau atsivežti iš Ispanijos.
Išeinu į labai gerą taką, gal kažkada čia buvo kelias. Juo einu iki pat šalia autostrados einančio kelio. Kelios didelės nuošliaužos rodo kalno struktūrą (pasirodo ne vien Gedimino kalnas šliaužia...). Bežioplinėdamas pametu taką ir kurį laiką einu siauru takeliu, kol vėl pamatau platų taką. Čia kalnas užstoja vėją, karšta.
Nusileidęs einu plačiu taku link miestelio. Čia kaktusų rojus. Jų daug ir užaugę iki 3 metrų aukščio.
Netoli miestelio jau mano minėti apleisti šiltnamiai. Viskas atrodo liūdnai.
Prie automobilio persiaunu batus, pasikeičiu maikutę ir einu pasižvalgyti po miestelį. Čia didelis smėlio pliažas, pastatyti bangolaužiai. Budi gelbėtojai. Žmonių nedaug. Praeinu palei visą pliažą, jis tikrai vertas dėmesio.
Šalia pliažo einančioje gatvėje tuščios automobilių stovėjimo vietos. Čia namai labai gražūs.
Atgal pasuku kita lygiagrečia pliažui gatve, joje tik dviračių eismas. Per kokia 15 min, kol ja ėjau, nemačiau nei vieno dviratininko.
Važiuojant atgal automobilio termometras rodo +32. Karšta buvo tik toje vietoje, kur kalnas užstojo vėją. Per dieną išgėriau tik 0,5 litro vandens, nors nešiausi litrą.