Nežiūrint karšto oro prognozių man visai nekaršta. Nėra čia termometro, nežinau kiek iš tikro laipsnių, bet kai papučia vėjukas, tai net šaltoka. O kadangi nekaršta, važiuoju pasižvalgyti. Šį kartą apžiūrėsiu vietą, kur iš vėjo ir saulės daroma elektra. Žinoma, ne vien tai, dar paeisiu pajūriu gerą gabaliuką.
Kiek pavažiavus automobilio termometras rodo +27. Visai to karščio nėra. Atvažiuoju į Arenas del Mar, pastatau automobilį stovėjimo aikštelėje, apsiaunu turistinius batus. Apeisiu žaliu punktyru pažymėtą sritį – tai valstybės saugomas gamtos paminklas. Iš pradžių taku netoli vandens, vėliau pagal vėjo jėgaines į viršų ir grįšiu atgal.
Pučia stiprus vėjas. Apačioje mažytis pliažiukas, žmonių nėra. Taku pakylu aukščiau, sutinku du jaunuolius, mergina sako, dėl vėjo jie negali eiti tolyn, grįžta atgal. Vėjas tikrai stiprus, gūsingas, ranka laikau kepurės snapelį. Kai kur takas siauras, dešinėje status skardis, jei vėjas nupūstų žemyn niekas jau nepadėtų... Vienoje vietoje net keturiomis teko eiti. Tas skardis gražus, tik kad fotografuoti ne visada išeina, reikia susirasti nepavojingą vietą. Bet yra ir vėjo privalumas – visiškai nekaršta.
Prieinu kelias įlankėles su pliažiukais, bet maudytis visai nesinori. Prie vieno pliažiuko oloje kažkada buvo gyventa. Vieta labai romantiška, retai čia atklysta žmonės, bet į čia atsinešti vandenį ir maistą didelis iššūkis. Jį reiktų neštis ne tuo taku, kuriuo einu, lengvesniu, bet toli.
Prieinu nedidelį pliažą, iš vienos pusės vanduo, iš kitos kalnai, jame keletas žmonių.
Kiek aukščiau kažkas gyvena.
Žvalgausi kaip man eiti, geriausia eiti per pliažą. Tačiau nematau aiškaus takelio kur iš jo išeiti. Kaip tie žmonės čia atėjo, gal jie čia ir gyvena?
Nusileidžiu žemyn, pereinu pliažą, na niekur nėra tako. Reiktų užsiropšti į 2 m statmeną uolą, ten jau galima eiti. Pabandžiau, neišėjo, nėra už ko nei rankomis pasiimti, nei kojų pastatyti. Pavyko pakilti gal tik pusę metro. Pagalvojau, Giedrius, užsiiminėjantis laipiojimu, tikriausia užliptų.
Einu prie besideginančio apie 50 metų nudisto, po „Hola“ mostais jo klausiu kaip iš čia išeiti. Toks įspūdis, kad jis manęs nesuprato, smėlyje pradeda paišyti žemėlapį. Iš kišenės išsitraukiu žemėlapį, jam rodau, kad aš žinau kur esu, bet man reikia toliau. Jis supranta, rodo į vandenį, baksnoja mano batus, sako „no“, kaip suprantu, sako, kad reikia bristi vandeniu ir be batų. Manęs toks variantas nežavi, rodau jam šlaitą kalnuose. Jis vėl baksnoja mano batus, sako „si“ ir rodo šlaitą toliau nuo jūros. Kaip supratau, su turistiniais batais ten galima užlipti. Nueinu kur jis rodė, ne kažkoks pasirinkimas. Užsiropščiu gal 5 metrus, bet ten pripustyta smėlio, batai slysta, toliau eiti negalima. Matau ateinantį nudistą, jis mostais rodo, kad ne ten lipu, reikia kiek žemiau. Ir tikrai, nors ir iš pradžių atrodė, kad žemiau neis praeiti, praeinu. Nudistas mane seka akimis, mostu jam padėkoju, jis pamojuoja man.
Einu toliau ir galvoju, ar taip galėčiau prieiti prie nudistės, pirštais išaiškinti ko aš noriu, ar ji mane suprastų ir padėtų. Net jei nebūtų kitokio pasirinkimo. Tikriausia ne. Su nuoga moterimi kažin ar išeitų dalykiškai bendrauti. Nors būtų malonu (dalykiškai bendrauti)...
Čia jau eiti paprasta, tuoj ir gan didelis pliažas.
Einu pliažu. Keistai aš, žinoma, atrodau pliaže su turistiniais batais. Praeinant kelias top less besideginančias moteris ateina banga ir aš, kad nesušlapti kojų, vos ne bėgte bėgu nuo jos, prie pat sėdinčių moterų. Jos nustebusios žiūri į mane. Aš gi ne specialiai, mane banga taip privertė...
Iškyšulyje olinis būstas, deja, nepavyko man jo nufotografuoti. Netoli įėjimo jo gyventojas gaudo žuvį. Nelabai suprantu ką ten galima pagauti, kai vanduo nuolatos kunkuliuoja.
Išeinu iš pliažo ir jau esu šalia savo tikslo – vėjo jėgainių. Einu palei jas. Vėjas stiprus, propeleriai smarkiai sukasi. Girdžiu ir mechaninį triukšmą viršuje, ir oro šniokštimą. Niekad nebuvau taip arti jų, jų propeleriai milžiniški. Ir visa tai suka vėjas, kuris, matyt, šioje vietoje dažnas.
Kiek paėjęs suku keliuku, kiek sutrumpinau savo maršrutą. Čia iš akmenų sukrautos sienos, kažkada kažkas čia buvo.
Šalia antras mano tikslas – saulės elektrinė. Milžiniškas plotas pristatytas iš saulės energijos elektrą darančių plokščių. Čia tik vienas iš daugelio panelių.
Įdomu, kiek elektros sukuria ši elektrinė? Kai tiek dienų Tenerifėje šviečia saulė, tai turėtų būti efektyvu. Kiek daug gamtoje yra energijos, kurios mes nemokame panaudoti arba panaudojame labai neefektyviai.
Jaučiuosi visai gerai. Nežinau kiek laipsnių, bet pučiant vėjui man visai nekaršta. Ir gerti nelabai norisi, nors vandens nešuosi kuprinėje. Didelė oro drėgmė gerai nosiai ir visam organizmui. Iš tikro čia idealios sąlygos gyventi.
Tarp krūmelių matau olą, einu pasižiūrėti. Didelis plotas, gal 3x3m, galima vaikščioti stačiam, nenuostabu, kad kažkada kažkas čia gyveno. Patvarkius galima įsirengti visai padorų kambarį... Bet tvanku. Pasėdėjau viduje kokias penkias minutes, visas šlapias nuo prakaito.
Tolumoje matau kažkokią fermą. Nufotografuoju maksimaliu pritraukimu, panašu kad tai ožkos. Jos niekur nesislepia nuo saulės, joms toks oras tinka. Tik nesuprantu ką jos ten ėda, čia beveik niekas neauga.
Kiek paėjęs tolumoje matau radijo ryšio (ar radijo teleskopo) parabolinės antenos kraštą. Kas tai, visai įdomu, einu artyn, nors ir ne pakeliui. Ir tikrai, tai milžiniška parabolinė antena su sudėtinga hidrauline ir trosų valdymo sistema.
Panašu, kad šio objekto statyba taip ir nebuvo pabaigta, šalia jos keletas statybininkų namelių. Jokio namo, kuriame turėtų būti įrengta valdymo sistema, nėra. Kažkoks nepabaigtas projektas. Viename statybininkų jūriniame konteineryje kažkas gyvena.
Vieta gal ir nebloga, netoli Arenas del Mar miestelis, jame galima apsipirkti. Tik, manau, per dieną tas metalinis konteineris smarkiai įkaista, kažin ar kiek atšąla iki ryto. Miegoti tikriausia karšta. Kituose konteineriuose tik šiukšlės.
Ateinu į miestelį, kur palikau automobilį. Miestelis naujas, dar kai kur laisvi žemės sklypai. Tačiau stebina keli dalykai. Statybinės šiukšlės verčiamos už sienos, jei ten nėra kito namo. Mane toks požiūris šokiruoja.
Pačiame miestelyje graži vaikų žaidimo aikštelė. Nei vieno žmogaus.
Prie jos įėjimo ženklas, kad ten su šunims eiti draudžiama. Nuėjau, pasėdėjau ant suolelio. Kur nepažiūrėsi visur šunų išmatos. Einant taku reikia žiūrėti, kad neįliptum. Nu niekaip to nesuprantu, juk patys ten vaikšto, negi negali susirinkti po savęs? Aš čia, vedžiodamas šunį, viską po jo surenku. Ispanai. Aleksandras sakė, kad ispanai ne pati tvarkingiausia tauta...
Važiuojant namo automobilio termometras rodo +32. Šilta, gera. Bet kondicionierių įsijungiau...