Rugpjūčio 6 d.

Išvažiavau apie pusę dešimtos, automobilyje termometras rodo +25. Važiuoju pažiūrėti Mėnulio peizažo (Paisaje Lunar) netoli nuo Vilaflor. Važiuodamas dar pagalvojau, kad nieko nepasiėmiau daugiau apsirengti, nes kiek esu važiavęs pro Vilaflor, esatį 1,5 km aukštyje, tiek tas miestelis buvo debesyje ir temperatūra buvo nedidesnė nei +20 laipsnių.

Marytė iš navigatoriaus, kurį davė Aleksandras, šneka kažkokias nesąmones, siūlo važiuoti kažkokiais man nežinomais keliais. Nekreipiu į ją dėmesio, važiuoju pagal rodykles ir aš jau kelyje į Vilaflor. Vilaflor užmečiau akį į termometrą ir nustebau – 32 laipsniai. Dar man taip niekad nebuvo, kad kylant didėtų temperatūra. Arba automobilio termometras nesąmones rodo, arba blogiau – papūtė iš Sacharos vėjas ir atnešė karštį. Aleksandras pasakojo, kad neseniai taip buvo, jo „finkoje“, esančioje apie 2 km aukštyje, buvo virš 40... Ir sakė, kad aš to irgi sulauksiu, dabar pats tas laikas. Be to, vietiniai meteorologai jau paskelbė oranžinį karščio pavojų, bet tik rytojui. Atvažiavęs į vietą ir išlipęs jaučiu, kad termometras nemeluoja.

Čia žvyro kelias, kuriuo atvažiavau.

Kelias

Na jau atvažiavau, tai praeisiu numatytą maršrutą, ilgis apie 7,5 km. Išeinu į geltonai-raudonai pažymėtą taką PER TF 72, greit pralenkiu mano amžiaus porą. Vis aukštyn ir aukštyn. Nors ir nestatu, bet karšta. Gerai, kad pasiėmiau litrą vandens, nereikia taupyti, galiu gerti kiek noriu. Tik tai nelabai padeda. Po kelių minučių vėl burna sausa. Daugiau nieko nesutinku. Džiaugiuosi kad einu vienas, galiu eiti savo tempu, kada noriu ilsėtis ir atsigerti. Dviese būtų žymiai sunkiau. Vienintelis dalykas kai eini vienas – nesulauksi pagalbos, jei kas atsitiks. Atidžiau žiūriu po kojomis, turistiniai batai dauguma atvejų apsaugo nuo traumų, bet ne visada. Dar pagalvoju, kad nepasiėmiau nei binto, nei pleistro, iš vis jokių medikamentų. Telefonas pradėjo pypsėti, neberanda tinklo, teko išjungti. Kai kur takas geras, einu kaip autostrada.

Takas

Prieinu gražią atodangą. Gaila, saulė šviečia ne iš tos pusės, nuotraukoje nelabai kas matyti.

Atodanga

Pusantros valandos ir 3,6 km įveikti, aš prie tikslo. Ir tikslas mane nuvylė, aš tikėjausi daugiau.

Tikslas

Kitoje pusėje kanjono gamtos sukurti bokštai, statulos. Apačioje matau takelį, vedantį prie jų, bet iš čia ten nusigauti neįmanoma. Informacinė lenta taip paveikta saulės, kad nieko nesimato. Kiek pailsėjęs keliauju atgal geltonai pažymėtu taku.

O karšta tai smarkiai. Retas miškas įkaitintas, vėjo beveik nėra. Net šešėlyje karšta. Kaista padai, įkaitinta žemė įkaitino storą turistinių batų padą. Ateina paprasta mintis, kad, norint vaikščioti, čia reikia atvažiuoti gruodžio – kovo mėnesiais, o ne pačiu karščiausiu laiku.

Ateinu į takų išsišakojimą, aišku kur man reikia eiti. Bet yra takas, kurio žemėlapyje nėra ir jis veda Mėnulio peizažo kryptimi (internetiniame žemėlapyje jis yra). Gal jis veda prie tų statulų, gal tai tas takas, kurį mačiau kitoje kanjono pusėje? Smalsumas nugali ir pasuku juo. Einu juo žemyn aukštyn, kol galų gale atsiduriu prie kelio. Atidžiai panagrinėju žemėlapį, ne, jis nusuko į šoną ir neveda ten, kur aš galvojau. Ką gi, apsisuku ir atgal. Keikiu save, nereikėjo man juo eiti, tokiame karštyje reikia eiti prie automobilio ir namo, į dušą, į baseiną... Prieinu išsišakojimą, dabar geltonai-raudonai pažymėtu taku tik pirmyn. Pralenkiu nematytą mano amžiaus porą, greitai pasiveju ir jauną porą, pralenkiu ir juos. Matau pavargusius ir nustebusius jų veidus, man tai duoda jėgų. Kelis kartus sustoju, atsigeriu, pažiūriu žemėlapį. Maršruto žemėlapį kiekvienam ėjimui reikės spausdintis, čia spausdintuvas yra. Maniškis visos Tenerifės turistinis žemėlapis visiškai suplyšo. Nieko keisto – naudojuosi juo jau trečią kartą.

Prie mašinos kiek pažioplinėju, nusiaunu batus, atsigeriu. Vanduo juodoje kuprinėje smarkiai įkaitęs. Dabar skubėti nėra kur. Termometras rodo +35. Automobilis smarkiai įkaitęs, bet kondicionierius dirba gerai, greitai net pasidaro šaltoka. Važiuoju dar toliau tuo žvyruotu keliu, mačiau rodyklę, kad Paisaje Lunar toliau. Gal kaip nors privažiuosiu? Gal aš ne viską mačiau? Pavažiavęs porą kilometrų randu takus vedančius į Paisaje Lunar, iš čia tik 2,2 km. Apsisuku ir važiuoju namo. Netrukus matau grupelę turistų, gal šešis trijų kartų žmones. Moteris mane stabdo. Sustoju. Labai laužyta anglų kalba prašo pavežti iki Vilaflor. Ne visus, nes jų daug, tik vairuotoją, jie automobilį paliko Vilaflor ir čia atėjo pėsti. Grįžti jau per sunku. Paimu vaikiną, važiuojam. Po kurio laiko privažiuojam tą vietą, kur buvau palikęs automobilį ir jam rodau, kad čia takas į Vilaflor. Jis susiima už galvos, nebūtų iki čia atėję, o dar nuo čia geras gabaliukas. Kaip suprantu, ispanas, girdėjau jį šnekant kai paėmiau. Ir jis sako kad baisiai karšta. Reiškia, karšta ne tik man. Jo anglų kalba tokia kaip mano, tai labai gerai susišnekam...

Vilaflor termometras rodo tuos pačius +35. Aronoje, kuri apie 0,5 km žemiau, +28. Jau visai neblogai. Pamatau gražių kaktusų, sustoju, pafotkinu. Va kaip atrodo laukinių kaktusų vaisiai.

Kaktusai

Prie namų tie patys +28, dušas. Nuo stiklinės šalto alaus atsigaunu (žinau, Veryga pasakys, kad aš alkoholikas). Išeinu į balkoną, įlendu į baseiną. Sėdžiu šešėlyje, rašau, pučia vėjas, vėsu. Po karštos dienos vėsu... Kalnai aptraukti rūku, nematyti ir paprastai matomos salos (La Gomera).

Ryt niekur neisiu, žada karštį. Žada ir po to...

orai orai


Daugiau nuotraukų


Kita diena - spausti >>>>