Atsikėlėm 7 val., nė vieno debesėlio, pavalgėm ir išvažiavom į Buenavista del Norte. Aplankysime mažai apgyvendintą patį vakarinį salos tašką. Važiavau pro Masca TF436, kelias naujai padengtas asfaltu, balta linija sužymėti kelio pakraščiai. Iš ryto automobilių nedaug, šį kelią žinojau iš praeitų metų, buvau pasiruošęs jo staigiems posūkiams. Šitas kelias, ko gero, gražiausias Tenerifėje. Iš Buenovista TF445 nuvažiavome iki šlagbaumo, toliau kelias turistams uždarytas.
Kaip tik nuo šlagbaumo eina pėsčiųjų takas TF58, juo ir žygiuojame. Pakilimas į kalną gan status. Įpusėjus pakilimui pradėjo pūsti stiprus vėjas, pro mus neša debesis, atšalo. Apsivilkome pasiimtus polietileninius lietpalčius, jų vėjas neprapučia, galima kentėti.
Vėjo gūsiai stiprūs, reikia eiti atsargiai ir neprarasti pusiausvyros, o takas gan status, vietomis reikia pasilaikyti rankomis. Prieš mus kopė vokiečių pora, viršuje juos radome ilsintis susivilkus turimus drabužius. Juos taip ir palikom, daugiau nebematėm, tikriausia jie nusprendė toliau neiti ir nusileido žemyn, nes tai buvo tik kelio pradžia. Toliau einam plokštikalne, tai kildami, tai leisdamiesi, vėjas stiprus, čia pat matome pašėlusį debesų šokį. Taip iki Tene Alto kaimelio, pasimetusio kalnuose. Čia vėjas kiek susilpnėjo, gal kiek ir atšilo, nusivelkame lietpalčius, aš apsivelku sausą maikutę. Toliau TF51 link Las Casas, jau po truputį žemyn, iš pradžių keliu, paskui taku. Čia gyvenantys žmonės, manau, daugiausia užsiima žemės ūkiu, bet žemė čia nepalyginamai prastesnė nei mūsų, dar ir lietaus mažai būna. Skurdus čia gyvenimas.
Yra apleistų, apgriuvusių namų. Status nusileidimas vingiuotu taku iki asfalto. Las Casas tai didžiulis plotas šiltnamių ir agrarinės firmos pastatas. Dar yra keli seni gyvenamieji namai, bet kažin ar dar gyvenami. Asfaltuotu keliu einam iki švyturio Faro de Teno. Pakeliui keli apleisti namai ir milžiniškas apleistas šiltnamis. Netoli švyturio atsiveria didingos stačios sienos į okeaną, už jų tolumoje miestelis Los Gigantes. Prie pat švyturio nenuėjom, laikas spaudžia, nors gal ir vertėjo.
Atgal pasukam palei okeaną. Stiprus priešpriešinis vėjas, didžiulės bangos daužo pakrantės uolas. Nors vanduo toli žemai, vėjas neša vandens purslus.
Laiko turime nedaug, dar reikia grįžti keliu TF445 iki automobilio. Noriu namo grįžti iki tamsos, kelias vingiuotas ir siauras, nenoriu juo važiuoti sutemus. Netoli kranto pristatyta vėjo jėgainių, ko gero tai vienintelis šios vietos elektros šaltinis. Vieta atvira, tikriausia dažnai čia būna stiprus vėjas. Praeiname šiltnamius, juose augino pomidorus, bet dabar jie tušti, tikriausia jau ne sezonas, ir keliu kylame į viršų. Lėtai važiuodamas mus pasiveja policijos automobilis. Ten, kur buvo šlagbaumas, buvo ženklas, kad ir vaikščioti negalima... Bet automobilis prie mūsų nesustoja, tik policininkas mus atidžiai nužiūri. Tiesa sakant, ką jis gali mums liepti daryti – eiti per kalnus jau per vėlu. Nebent pavežti... Iš priekio atvažiuoja senas visureigis, policija jį sustabdo ir gal penkias minutes su juo aiškinasi kol paleidžia. Tampa aišku kodėl uždarytas kelias – ant kelio nemažai neseniai nuo uolų nukritusių akmenų, ir nemažų. Matyt akmenys krenta neretai, asfaltas išdaužytas.
Bet vaizdas fantastiškas – iš vienos pusės poros šimtų metrų status skardis į okeaną, iš kitos stati, kartais į vidų įgaubta akmens siena. Kelias įeina į neapšviestą tunelį. Galvojau, kad jis trumpas, o jis kokia poros šimtų metrų ilgio ir neapšviestas. Gerai, kad jis tiesus ir gale matosi švieselė, daugiau nieko nesimato.
Einame susikabinę rankomis, kai po kojomis ima girgždėti akmenukai, pasitraukiame link kelio vidurio. Pasiveja automobilis, sustojame krašte, atsisuku į jį nugara, mano kuprinė turi atšvaitus. Automobilis prie mūsų beveik sustoja, matyt nesitikėjo čia ką nors pamatyti. Automobilis apšviečia tunelio sienas ir viršų, jie niekaip nesutvirtinti, kaip iškalė uoloje, taip ir liko. Prie tunelio galo keli kryžiai ir padėta gėlių. Gal tokiems turistams kaip mes? Išėjus iš tunelio vėl stiprus vėjas, vis ruošiasi man nuplėšti kepurę, ją nusiimu ir nešu rankoje. Gerai, kad tunelyje tokio vėjo nebuvo. Kol nebuvo tunelio, pasiekti mūsų aplankytas vietas buvo sunku - tik per kalnus arba vandeniu. Dar kiek paėjus keliu šlagbaumas, mūsų automobilis, vėl kelias per Mascą TF436, paskui TF375, TF82, TF1 ir mes, pradedant temti, jau namuose. Čia nesijaučia, kad vėjas būtų didesnis nei paprastai.
Kitą dieną Aleksandras sakė, kad kalnuose, kur jo „finca“, irgi buvo stiprus vėjas ir jam sulaužė antenos sukimo mechanizmą...