MASCA. Keliamės anksti – kad maksimaliai pasimėgautume
pasivaikščiojimu. Be to žinome, kad lengva nebus. Važiuojame jau
įprastu keliuku: Guia de Isora,
Chio, Santjago del Teide, ir dar kiek pavažiavus Barranco de
Masca. Debesys dar snaudžia tarpekliuose, virš galvos vaiskus
dangus. Oras vaiskus, šešėliai labai ryškūs, fotografuoti
sudėtinga.
Automobilių aikštelė dar tuščia, bergždžiai bandau
pamaitinti mokėjimo už parkavimą automatą, galop nutariame, kad jis
sugedęs – pataisyti niekam nerūpi. Atvažiuoja keli
autobusiukai, iškrato būrelį nuotykių ieškotojų. Pramogos
esmė tokia: automobilis paliekamas Los Gigantes,
keliautojai susodinami į autobusą ir atvežami į Masca, toliau jie
leidžiasi giliu kanjonu (kaimas 700 m aukštyje) iki vandenyno, ten juos
susirenka vandens taxi ir pavargusius, bet pilnus savo vertės pajautimo
po tokio sunkaus ir rizikingo žygio parveža į Los Gigantes prie jų
automobilių. Adresai: www.mascaexpress.com,
jennifer@topclasstours.com.
Mes su Vytu grįžome į kaimą tuo pačiu
keliu. Mes gi užsigrūdinę turistai. Be to kaip reikiant
ekipiruoti, apsiavę kalnų batais. Bet maudymukus dėl visa ko
įsidėjome. Leidžiamės žemyn. Iš pradžių takelis civilizuotas,
išklotas akmenukais. Datulių palmės, agavos, opuncijos. Abipus terasose
matosi kažkokie daržiukai, - kokia skurdi bebūtų žemė – kažkas
auginama. Vienoje aikštelėje senis parduoda vaisius –
Kanarijos bananai striuki tokie, bet labai skanūs.
Leidžiamės žemyn, netrukus panyrame į prieblandą. Saulutė
nebeapšviečia kanjono dugno. Veši augmenija. Jukų daigeliai
– galima išsirauti ir parvežti namo kontrabandos. Striksim
per akmenis, šen bei ten augmenijos kupsteliai, šiokios tokios
balutės ar šaltinėliai, meldų sąžalynai. Gal žiemą ir pavasarį
čia būna daugiau drėgmės – žemėlapyje tarpekliai pažymėti punktyrinėmis
mėlynomis linijomis.
Nemoku nupasakoti apnikusių pojūčių. Debesys jau pakilo iš naktinių gulyklų į dangaus aukštybes. Gėrimės vaizdiniais, stačiomis uolų sienomis, makabriškai suvertais rieduliais, visu tuo sustingusiu chaosu, kurį dieviška ranka pamaišiusi gigantišku šaukštu košę, išdrėbė į vandenyną. O kur, beje, tas vandenynas. Kokie bebūtume greiti žygiavome 3 valandas. Pagaliau, vanduo. Deja, kioskelio su ledais neradome, nei šalto alaus. Košė iš termoso ir vanduo. Įlankėlėje sūpuojasi keli kateriukai – vandens taxi Masca Express. Gali nuvežti į Los Gigantes. Kažkuri iš kompanijų turi netgi burlaivį – leidžia pasijusti viduramžių piratu. Be abejo, anais laikais Kanarija buvo piratų ir kontrabandininkų rojus. Gal ir tebėra kur nors Masca tarpeklyje paslėptas kokio nors kapitono Morgano lobis.
Atokiau matosi prašmatnus juodo smėliuko pliažas, bet kelią į jį užtvėręs grėsmingas plakatas, skelbiantis, jog pliažas uždarytas,- jame pavaizduoti nuo uolų krentantys akmenys. Kurį laiką tiesiog ilgesingai stebėjome bangose siautėjančius mauduolius, bet neilgai tvėrėme. Ir tikrai – bangos fantastiškos, vanduo šiltutėlis. Baisiai nesinorėjo palikti šito nuostabaus pliažo. Bet reikia grįžti, o tai reiškia 700 m į viršų. Va čia ir yra visas linksmumas.
Turiu pasakyti į viršų kopėme kiek daugiau, apie keturias
valandas. Liežuvį persimečiau per petį, saulė jau įspindo į
tarpeklio dugną, kaitino kaip pašėlus. Ilgesingai
prisiminiau tą senį su bananais, bet iliuzijų neturėjau – daug žmonių
šiandien pro jį praėjo. Tai prasilenkdami, tai prisėsdami
atsipūsti lenktyniavome su Slovakijos kalnuose girdėta kalba
bendraujančia
šeimynėle. Tėvai ėjo kiek sunkiau, o jų mergiotė nuskuodė
toli priekin. Ir kai Vytas prasilenkdamas ją pasveikino „Ahoj“,
mergiotė net nušvito visa.
Koks džiaugsmas - senis su bananais tebesėdėjo savo vietoje.
Nusipirkome po keletą. Ir mangų. Mėgavomės pelnytu poilsiu
po gigantišku medžiu.
Dar subėgiojau iki suvenyrų parduotuvėlės –
radau širdžiai mielą šaldytuvo lipduką: chrizolitinį
pelėdžiuką. Chrizolitas taip pat nacionalinė vertybė. Iš
jo, ir iš obsidiano gaminami dailūs Schafer papuošalai. Grįždami
dar užsukome į kalnų namelį, kuriame turėjome gyventi. Jis
debesyse, šaltoka. Vos ne iš kiekvieno salos taško matosi El
Teide.
Namo grįžtame gerokai pasūdyti, oda nuberta baltais
kristalais nuo vandens ir nuo prakaito.
Apskritai druskos parsivežėme daug. Pliažo rankšluostis buvo tiek
įsisūdęs, kad net Barselonoje neišdžiuvo, - kabojo toks druska įmirkęs
šarvas.