Rusėjo 30 d.
Kur besustotume pasižvalgyti – po kojomis jukų sąžalynai,
vaisiais apkibusios opuncijos, agavos, - viskas kažkaip stengiasi
augti. Ir serpentinų kaspinais apraizgyti
kalnai. Sala tokia, kad gali aplinkui per dieną apvažiuoti.
Bet nesinori. Norisi tiesiog gėrėtis kalnais ir mėgautis
ramybe. Žmonių per daug nėra. Retsykiais pravažiuoja koks
automobiliukas, papuoštas papūgos-delfino lipduku. Žinia,
pasirinkome tinkamą laiką – moksleiviai ir studentai grįžo į
mokslus. O pasilikusieji būriuojasi pliažuose. Mes gi
daužomės kalnų keliukais. Šitų atostogų per maža, kad
pasisotintume. Liko neaplankyti žavūs miesteliai šiaurinėje
pakrantėje. Ir senoji sostinė San Christobal De La
Laguna. Ir nepasikarstyta uolomis, - pasak žemėlapio yra smagių
vietų pasivaikščiojimams.
Šiandien dar važiuojame į šiaurrytinį kyšulį: Tunel del
Bailadero
į Tagananą. Čia jau ne mėnulio peizažas, kaip palei El
Teidę. Ir ne saulės iškepintos uolos, kaip kurortinėje pietų
dalyje. Čia miškai, daržai, apskritai, daug žalumos. Aptikę
aikštelę ir nuorodą, esant pasivaikščiojimų taką, susigundėme nuklysti
į mišką: gūdūs sąžalynai, apsamanoję medžiai, brūzgynai,
paparčiai – tikras priešistorinis miškas, Juros periodo parkas.
Juokingos pienės – lapų ir žiedų kupstelis ilgiausio „bizūno“
gale.
Pakeliui į čia užsukome pažiūrėti išgirtojo sostinės pliažo, į kurį
smėliuką vežė iš Afrikos. Nieko įdomaus, banalu:
geltonas smėliukas, bangolaužiai, palmės. Su laukiniais Masca ar
Buenavista del Norte pliažais nė nepalyginti.
Pakilėję į kalnagūbrio viršų Tunel del Bailadero, matome apačioje gyvenvietes, terasose susodintus darželius (o gal vynuoges – kas ten juos supaisys) ir begalinę bekraštę vandenyno galybę – į abi puses. Keliuku TF-123 leidžiamės link Taganana. Čia dar reikės atvažiuoti ir pavaikščioti, rytinė salos dalis kitokia, mažai apgyvendinta, miškinga, turistų negausiai lankoma.
Kelių ypatumas čia yra toks, kad rodyklė apie numatomą atsišakojimą
pasirodo keletą kartų, nuorodos pakabintos tiesiai virš kelio juostos,
kuria reikia važiuoti.