Rugsėjo 24 d.

Žemėlapio nėra, pasivaikščiojimo maršrutų nėra.  Tyrinėsime salą važiuoti.  Vytas užsimojo pasiekti švyturį šiaurės vakariniame salos kampe, o Irina pasufleravo apie fantastišką Abamos viešbučio pliažą bei Maskos kanjoną. Tenerifėje viešbučiai negali apmokestinti ar neleisti patekti į pliažą, esantį jų teritorijoje, todėl pakliūti galima į bet kurį pliažą. Mokestis imamas už gultus ir skėčius nuo saulės, jei jais naudojamasi. Valio. Maršrutą  šiai dienai turime.  Tuo  pačiu ir žemėlapio pasidairysime.  Dar pakeliui turėtų būti Los Gigantes – Kęstoko išreklamuotas miestelis.

Greitkelis netrukus baigiasi, važiuojame palei vandenyną.  Nežinau, kaip susivokiau jog esame Abamoje – gal dėl to, kad pamačiau prašmatniausius golfo laukus: žolytė glotni kaip kurmio kailis (čia ne mano frazė – skaičiau kažkokioje knygoje,  bet šiuo atveju tinka).  Turint omeny aplinkinį mėnulio peizažą, kur žolė retenybė, išpuoselėti golfo laukai iškart pakišo mintį apie ypatingą biudžetą.  Pasistatėme automobiliuką nemokamoje (be abejo) aikštelėje, patraukėme pro raudonus viešbučio statinius link vandenyno.

Viešbučio teritorija didžiulė.  Keli dideli pastatai ir daugybė bungalų.   Niekas mūsų negainioja.  Tarnautojai ir svečiai važinėja golfo automobiliukais.  Aplinkui veši žydintys medžiai ir krūmai.  Žolė čia ypatinga – kažkas tarp žolės ir samanų.  Aišku, viskas laistoma laistoma.  Pliažas kanjono dugne.  Kitoje kanjono pusėje bananų plantacijos.  Nusileisti iki vandens viešbučio gyventojams liftas, mes tenkinamės laiptais.

Geltonas smėliukas.  Geriamas vanduo nemokamai.  Žydi strelicijos.  Daili policininkė žiūri tvarkos.  Jaukioje įlankoje bangolaužiai (fe), iš akmenų, natūraliai ar dirbtinai susiformavę baseinėliai.  Pritaisyti laipteliai nulipti.  Pažiūrėjau į vieną – juodos žuvytės plaukioja kaip akvariume.  Nesimaudėme.  Turkštis baloje su bangolaužiais ne mano hobis.  Tegul turisi turtuoliai savo Abamą – mes keliaujame toliau.

Pasidairyti Los Gigantes nepavyko.  Miestelis prigrūstas automobilių – neradome kur sustoti.  Apsukome garbės ratą ir išvažiavome, pasilikę mintį pasidairyti čia kitąkart atvykus.  Mandagus policininkas parodė kaip išvažiuoti iš miestelio.  Apskritai,  čia policininkai ne tam, kad bausti, o tam, kad parodyti, paaiškinti.

Kylam ir kylam į kalną serpentinu TF -82.  Nuorodos Masca, Buenavista– mūsų kelrodis.  Vairuoja Vytas  - aš mėgaujuosi peizažu.  Santjago del Teide centrinėje aikštėje, kur bažnyčia, aborigeno skulptūra ir informacinis centras, kuriame taip pat nėra mums reikalingo žemėlapio, sukame į Calle Masca – į Masca (TF-346).

Serpentinas užburiantis, vaizdai fantastiški.  Ties kiekvienu posūkio norisi išlipti ir grožėtis, bet sustoti čia galima tik specialiai tam paruoštose vietose.  To neaprašysi – teks jums patiems atvažiuoti ir pamatyti.  Vienoje vietoje mobilus bariukas: gaivieji gėrimai, vanduo.  Iš aukštai matosi tas kaimelis – Masca.  Keletą kartų sustojame pasigrožėti vaizdais.

Gyvenvietė nemaža (kaip vėliau teko patirti).  Labai norėčiau prisėsti kur nors, išgerti kavos, paganyti akis.  Akivaizdu, kad turėtų būti kavinukė.  Bet Vytas meta „tau tik ryti“.  Negerai mielasis taip suvulgarinti ir užgauliai tėkšti.  Taip miela ir jauku aplinkui, tas nuostabus kanjonas priešais.  Siauručiu praėjimu tarp namų slampinėja prisnūdęs povas.  Žmonių negirdėt.  Nepuolu jų ir ieškoti po griežtos Vyto pastabos – nuryju nuoskaudą, tiek to.  Dar galeliuką pavažiavus vėl kavinė, tiesiog ant kelio.  Dabar brangusis niekur nedingsi- nuperku Vytui ledų kad neburzgėtų, sau kavos – sėdime, dairomės.  Ten pat parduotuvėlėje pirkau autentiškų prieskonių (paskui tokius pačius supermarkete pirkau triskart pigiau – na, gal ne tokie autentiški buvo).  Kita  nacionalinė vertybė – aloe: parduodami muilai, kosmetika.  Dar kaktusų džemas.  Bet jo neperku – parskraidinti lėktuvu nėra šansų:  ir indai sunkūs, ir papuola į „skysčių“ kategoriją.   Besidairydami patyrėme, kad svarbiausia pramoga – žygis kanjonu iki vandenyno.  Šitai paliksime kitam kartui.  Jau popietė, o mūsų dar laukia kelias prie švyturio.

Vėl serpentinas: aukštyn – žemyn, sustojimas, pasidairymas.  Stulbina, kad kartais kanjono gilumoje pamatai sodybą, tvarkingus žemės rėželius, kažkas ten pasodinta.  Kaip jie iki ten privažiuoja.

Artėjame prie Buenavista del Norte.  Žemdirbystės daugiau.  Bananų plantacijos, terasose vynuogynai.  Dar kažkas žaliuoja.

Mūsų kelias turi apsukti galingą uolą ir ... Stop.  Iškalbingas plakatas skelbia „Eismas uždarytas.  Pravažiuoti galima tik vietiniams gyventojams savo atsakomybe“.  Sustojame kukurūzų lauke šalia ožkų gardo.  Pamąstėme, pasitarėme – ir apsigręžėme, nors keli automobiliai pro mus reikiama kryptimi nuvažiavo.

Na – nors prie vandenyno reikia prisiliesti.  Pasisukioję  gatvelėmis ir plantacijų palaukėmis išnirome pakrantėje ir žado netekome: pliažas, į juodą smėlį daužėsi ir purslojo bangos.  Čia pat prie automobilio persirengiame (persirengimo budelių ten retai kur pliažuose matėme – o tokiame laukiniame pliaže juo labiau) ir puolame į bangas.  Didžiulės, galingos jos tai švelniai sūpavo, tai, užsižioplinus, daužė:  išgirsti tik kurtinantį ūžesį ir jau kapanojies vandens ir smėlio pursluose, bandai kabintis nagais į smėlį, kad atgal nenutemptų.  Gavus keletą smagių antausių išropojau į krantą atsigauti, bet neilgam – tokios smagios pramogos dar nebuvau patyrus.  Ilgokai pasiautėjome tose bangose.  Fantastiškas pliažas.  Yra ir ramesnių baseinėlių, vaikučiai smagiai turškiasi.  Poilsiautojai nuo saulės ginasi - kas skėčius išsiskleidę, kas palapines pasistatę.

Nuotraukoje kalne šviečia skylutė, ten eina kelias, kuriuo žadėjome važiuoti.

Toliau jau niekur nebenuvažiavome.  Liko neaplankytas Garachico – liūdnai pažiūrėjome iš viršaus, palikome kitam kartui.  Namo grįžinėjome kiek kitu, tiesesniu keliu, iš pradžių TF-42, po to TF-82.  Iš visur matosi El Teide.  Iš visur matosi La Gomera.

Vakare duše ploviau juodą smėlį  iš visų įmanomų ir neįmanomų vietų.


Daugiau nuotraukų


Kita diena - spausti >>>>