Paliekame malonią šeimininkę. Mano tikslas Slavyani kaimelis netoli Lovech, kur gyvena nemažai lietuvių. Delfis vis apie juos rašė.
Bulgarijoje ne gyvenvietėse prie susikirtimo su pagrindiniu keliu dažniausia stovi ženklas "STOP". Nelabai aš jo laikausi, ypač kai matomumas geras ir matyti, kad arti nėra kitų automobilių. Prie tokio ženklo nesustodamas pasukau dešinėn, mačiau, kad iš kairės nėra nei vieno automobilio, o ten už krūmiuko jau manęs laikia policija. Nelabai susišnekam, jie šneka bulgariškai, aš rusiškai ar angliškai. Galų gale išsiaiškinam, kad aš neturiu leidimo gyventi Bulgarijoj, ko jie vis iš manęs norėjo, aš turistas, o automobilis nuomotas, ką jie mato iš dokumentų. Paskui pasitardami angliškai man pradeda aiškinti, kad nesustodamas pravažiavau "STOP" ženklą. Sakau "žinau ir atsiprašau", ir matau, kaip jiems palengvėjo. Apsidžiaugę kad nereikia angliškai diskutuoti dėl pažeidimo, sako - palauk 5 min., mes išrašysim baudą. OK, laukiu. Dar ir lietus pradėjo lyti. Gal po 10 min. atneša pažeidimo protokolą, sako, reikia baudą (minimalią, 10€) sumokėti banke. Gerai, be problemų. Draugiškai palinki gero kelio ir mes išsiskiriame. Reikės daugiau kreipti dėmesio į tą ženklą, daug čia policijos.
Pakeliui į Lovech aplankome Krushuna krioklį. Krushuna miestelyje pasistatome automobilį, einame ieškoti kur kas. Objektas mokamas (po 3 Levus). Yra keli takai, pasirenkame kopti į viršų. Prieiname olą, iš kurios išteka upeliukas. Kalnas, jame ola, iš jos teka vanduo. Įspūdinga. Rašo, kad uola yra beveik 2 km ilgio, bet speleologai praėjo tik 150 m.
Pasigrožime ir leidžiamės žemyn. Tačiau netrukus takelis, vedantis palei upelį, apiręs ir uždarytas, tenka eiti į šoną. Ir visai ne veltui, prieiname krūmuose pasislėpusį krioklį.
Toliau praėjimo nėra, tenka grįžti. Leidžiamės žemyn. Pats grožis apačioje, kur tas upeliukas nuo stačių uolų teška į vieną, paskui į kitą baseinėlį. Toks grožis, kad akių atitraukti neįmanoma. Ilgokai ten pabuvome.
Jei būtų kiek aptvarkyti krioklį slepantys krūmai, būtų dar gražiau.
Einame atgal. Šioje vietoje aplinka būdinga Bulgarijai. Kažkada būta įrengta pramogų parko, bet šiai dienai medinės dalys supuvusios, metalinės surūdijusios. Niūriai pajuokavome patys sau, kad pramogos skirtos ypatingiems ekstremalams, tokiems kurie be įsibėgėjimo sugeba tris metrus nušokti ir rankomis užsikabinti už kito skersinio.
Kažkokie poilsio namai, viešbutėliai. Kažin ar veikiantys. Apleista, netvarkoma.
Į Lovech atvažiavome tik papietauti. Pagal žemėlapį radome bulgariško maisto smuklę Varosha. Pakeliui mums neįprastas pėsčiųjų tiltas per upę su parduotuvėlėmis viduje.
Lankytojų buvo nemažai, mus pasodino terasoje. Atsisėdome prie namo, mums pasisekė. Užėjo audra, stiprus vėjas, krito pupelės dydžio ledukai. Mūsų nepasiekė, kiti lankytojai pabėgo į vidų.
Maisto prikrovė negailėdami ir skanaus.
Slaviany. Kaimas, kuriame gyvena 14 lietuvių šeimų. Norėjau pasikalbėti su tautiečiais, kaip gyvenasi, ir pan. Kaimas didžiulis, sakė apie 500 namų, svarstėme, kaip tuos lietuvius rasti. Parprašiau Vidos kad ji stebėtų stovinčių automobilių numerius, gal taip rasim tautiečius. Bingo, visai netoli nuvažiavus Vida pamatė automobiliuką su lietuviškais numeriais. Sustojau, išlipau, kaip tik moteris vaikšto kieme. Į "labą dieną" atsako tuo pačiu. Taip atradome Giedrę. Buvusi dizaino dėstytoja, dabar pensininkė. Ji viena čia gyvena jau 1,5 metų. Pasišnekėjome, aprodė savo namus. Kartu su ja nuvažiavome pas Berenius – pirmuosius čia apsigyvenusius lietuvius. Su jais irgi daug ir turiningai pašnekėjome. Bent aš gavau daug įvairios informacijos.
Nakvynė pas Veselką Kirilovą, netoli Lovech, Hlevene kaime (Dom Bell). Vėl navigatorius nuvedė kiek ne ten, bet paskambinus viską greit išsiaiškinom. Kaimo turizmo sodybos stiliaus nakvynė. Vakare buvo rūkas, nelabai matėsi, o ryte pro langą nuostabus vaizdas.
Labai miela, paslaugi jauna šeimininkė, gan gerai šnekanti rusiškai. Jauki buveinė, atskiras namukas, kambaryje atitvertas kampelis - virtuvėlė. Tik virdulio nėra. Bet šeimininkė pasiūlo pusryčius (įskaičiuotus), paklausia kelintą norime pusryčiauti. Ryte atneša visą dubenį šviežiai prikeptų pyragėlių, banitsa. Tokie pyragėliai iš sluoksniuotos tešlos, į kurią įvyniotas sūris. Skanu neišpasakytai, sukirtome viską, vos nesprogom. Ir kavos, arbatos pati atnešė. Net gaila išvykti, vienai nakčiai čia apsistojome. Toks mielas kiemas, gražūs vaizdai, tvarkingas daržiukas. Net mažytė cerkviukė kieme yra. Visa tokia meniška aplinka. Ji vienu metu gali priimti 7 žmones (2+2+3), bet mes vieni. Užkampis.