Pavalgę Veselkos paruoštus stiprius pusryčius atsisveikiname ir nestodami važiuojame Belogradčiką.
Belogradčike pučia uraganinis vėjas. Stipriai atšalo. Įsikuriame mini viešbutėlyje Guest House Geto. Įėjimas į kambarį tiesiai iš kiemo. Kambarys ir dušas. Baisiai nusiminėme, kad nėra virtuvėlės, bet kitą rytą išsiaiškinome, kad virtuvėlė yra, bendra visiems svečiams, ir joje yra viskas, ko reikia. Būsto šeimininkė pataria šiandien dėl stpraus ir šalto vėjo neiti, pasiūlo vykti į požeminę olą Veneca, esančią netoliese. Ten ekskursijos vyksta kas valandą, paskutinė 16 val. Taip pat pamini Maguro olą, kurioje atrasti priešistorinių žmonių (1 mln. metų prieš Kristų) piešiniai.
Važiuojam į Veneca. Kelyje 15:15 sutinkame tik du automobilius. Nedaug lankytojų buvo 14 val. ekskursijoje. Atvykstame į stovėjimo aikštelę, ji tuščia. Negi 15 val. iš vis nėra lankytojų? Kiek paeiname, štai ir įėjimas į ją, kasa. Ekskursijos kaina 8 levai. Ir tikrai, 15 val. nebuvo nei vieno lankytojo. 16 val. tik mes. Mums davė statybininkų šalmus, ta pati mergina, kuri sėdėjo kasoje, mus veda į požemį. Šalmas čia tikrai reikalingas, nes kai kur praėjimai siauri ir žemi. Po žeme fantastiškas reginys - požeminės salės, stalaktitų ir stalagmitų girliandos, suakmenėję ornamentai, įspūdingi šviesos efektai. Fotografuoti leidžia, bet be blyksnės. Tikriausia todėl, kad blyksnė nuslopintų originalų apšvietimą. Slovakijoje buvau panašiuose urvuose, ten jau nučiupinėta ir nulaužyta, o čia, atrodo, viskas ranka pasiekiama, bet ir pirmykštis grožis nesugadintas. Viskas fantastiškai gražu. Ilgai mėgavomės reginiu.
Mano fotoaparatas be blyksnės nieko gero negali nufotografuoti, per tamsu. Užtat Vidos mobilus telefonas Samsung S9 fotgrafuoja puikiai. Man toks įspūdis, kad tokio nuostabaus spalvų žaismo net nemačiau, kaip kad nuotraukose...
Informacinė lenta prie įėjimo skelbia: objektо įrengimą finansavo 80% ES, 20% – Bulgarija. Praėjo 5 metai po įrengimo, bet lankytojų beveik nėra. Lėšų, surinktų už bilietus, kažin ar užtenka mokėti atlyginimams. Reklamos niekur nematėme. Atsitiktinai čia tikrai niekas neužklysta, į čia reikia važiuoti beveik 20 km siauru kalnų keliuku. Jei ne šeimininkė, mes ir nebūtume žinoję apie tokios olos egzistavimą.
Grįžę į miestelį ieškome bulgariško maisto restorano ilgu pavadinimu Markashnitsa. Šiek tiek sušalę, todėl išgeriame po taurelę rakijos. Vakarienė čia mums patiko, aptarnavimas greitas ir malonus, padavėjas dėmesingas. Prie gretimų staliukų grėsmingos išvaizdos vyrukai, bet jie geria kavą, pepsikolą ar fantą. Tik vienas iš jų pasiėmęs butelį alaus.
Maguro olos deja šį kartą aplankyti nepavyko.