Važiuojame pažiūrėti kanjono ir krioklio prie Emen, netoli Veliko Tirnovo. Maršrutas vadinasi Emen Canyon Trail, upė Negovanka. Irgi, turbūt, už europines lėšas nužymėtas takelis, mažai išreklamuotas ir nedaug lankomas. Prie įėjimo į pažymėtą taką stovi beveik naujas tualetas. Įdomu pasidarė, kas viduje.
Įspūdinga. Tokį tualetą paskutinį kartą mačiau, ko gero, tarnaudamas būtinoje tarnyboje prieš 40 metų. O kriauklė, kaip suprantu, rankoms nusiplauti, be čiaupo, iš vis originalu... Tiesa, stovi apačioje kibirėlis su kažkokiu vandeniu, intrukcijos nėra ką su juo daryti - rankas nusiplauti ar paliktą savo turtą nuplauti?...
Keliaujame taku. Netrukus prieiname, kaip suprantu, modernistinio meno kūrinį. Gal jis ir gražesnis už vamzdį Vilniuje?
Prieiname upelį. Čia vaizdai jau džiugina akį.
Kiek paėję prieiname laiptelius į olą.
Žinoma, man ten labai reikia. Užlipu. Ne per seniausia čia vykdyta kažkokia veikla - lygios grindys, laipteliai. Toliau paėjus visiškai tamsu, nieko nesimato. Padeda fotoaparatas su blicu, jo displėjuje pasižiūriu kas aplink. Išbetonuotos lubos, plytinės sienos. Bet elektros laidų nematyti. Kam buvo panaudota ši ola, kas čia buvo?
Takelis veda aukštyn, čia atminimo lenta pernai žuvusiam 27 metų jaunuoliui. Šioje vietoje kaip ir saugu, kaip čia jis taip neatsargiai?...
Kuo toliau, tuo vaizdai gražesni.
Kažkada trasa buvo paįvairinta keliais tilteliais per upelį, laipteliais, regyklomis. Tačiau neprižiūrint viskas supuvo, sutrūnijo.
Atsargiai nusileidome iki vieno tiltelio, turėklai išklibę, laipteliai supuvę, labai atsargiai reikia koją statyti, įsitikinti, kad lenta nenulūš, neprasmegs.
Perėjus į kitą pusę, maršrutas dar sudėtingesnis - takelis visas užžėlęs, jo beveik nėra, per brūzgynus šlaitu tenka brautis. Nelabai kas čia vaikšto. Po to vėl tokiu pačiu klibančiu tiltuku atgal. Atrakcija ne silpnų nervų žmonėms.
Kai kurios regyklos apskritai uždarytos – kam čia vargintis, tvarkyti, remontuoti.
Maršruto pabaigoje krioklys. Jis nedidukas, bet gražus, vanduo teška į mažą ežerėlį. Žmonių juo grožisi nemažai, fotografuojasi.
Atgal ėjome ne tokiu dramatišku keliu, tiesiog palei kanjono kraštą, kaip ir kiti lankytojai. Bet čia ne taip gražu. Užtrukome gal 40 min.
Kitas objektas – Arbanasi kaimelis. Pareklamuotas kaip etnografinis kaimas, netoli nuo Veliko Tarnovo (3 km). Lyginant su kitais kaimais – išblizgintas, sutvarkytas. Jame dominuoja viešbučiai, poilsinės, restoranai. Kaimelis įkurtas XVa.
"Grūda" apie šį kaimelį taip rašo: „Čia viskas autentiška: unikali namų architektūra su fasadų tapyba, senoviškos siauros gatvelės, geriamieji fontanai, ikonos ir originalūs ikonostasai bažnyčiose ir vienuolynuose. Apžiūrėsite seniausią bei įdomiausią „Kristaus gimimo“ cerkvę, statytą skirtingais laikotarpiais. Cerkvėje vertas dėmesio ikonostasas – vienas seniausių medžio drožybos pavyzdžių Bulgarijoje“.
Ta cerkviukė mane apstulbino : iš išorės tvartelis ir tiek, o užėjau į vidų – kelios patalpos, visos ištapytos. Vaikščiojau, gėrėjausi, niekaip negalėjau išeiti, vis dairiausi apstulbusi. Įėjimo mokestis 6 levai.
Į tvirtovę ir vėl pavėlavome. Bet nelabai ir norėjome. Iš išorės įspūdinga, o viduje – mūras ir tiek. Tiesiog pasivaikščiojome šiek tiek parkelyje, pasigėrėjome įdomiu fontanu. Tokio niekur nemačiau. Čia krisdamas vanduo sukuria garsą, kiek panašų į bėgančio žirgo garsą.
Šiaip miestas įdomus. Pastatytas ant kalvų, tarp skirtingo aukščio gatvių praėjimai laiptais.