Tais metai gerus žemėlapius gauti buvo sunku. Dabar žemėlapius galima rasti internete. Kadangi po šio žygio praėjo beveik 30 metų, daug kur atspėti kur buvo fotografuota jau sunku. Kiek prisiminė Rita ir aš, parašiau. Kelionės metu naudojomės N.Bondarevo knyga "Abchazijos kalnuose" (rusų kalba). Dabar ir pagal tą knygą prisiminti maršrutą nėra lengva.
Prieš iškeliaudami į kalnus porą dienų praleidome Picundoje. Ten puikūs smėlėti paplūdimiai ir aplinkui nuostabaus grožio ilgaspyglės pušys. Be to, mums pasisekė pamatyti ir niekur kitur buvusioje TSRS neaugantį augalą - jūrų narcizą (Pancratium) pačiame žydėjime. Dar paplūdimiuose auga daug zundų - pas mus jos saugomos, o tenai - įprastas kasdienis augalas.
Iš Picundos nuvykome į ekskursiją prie Ricos ežero. Tikra smaragdinio vandens akis kalnų apsuptyje. Visgi šiek tiek ir sukultūrinta: pakrantėje buvo suvenyrų palapinės ir kavinukė. Pirma nakvynė prie Cebeldos.
Kitą dieną išvažiavome pro Cebelda iki Amtkel gyvenvietės prie Džampalo upės. Upė prasigraužus įspūdingą kanjoną uolose, o jų papėdėje auga buksmedžiai ir ganosi sulaukėjusios kiaulės - labai landžios ir smalsios, kas link maisto. Netoli paėjus palei Džampalą, į jį įteka upelis Šaguran. Šagurano pakrantė - tarp akmenų suspausta, ja nelengva judėti, bet verta - paėjus vos 250 m. atsiremi į stačią sieną su fantastišku kriokliu. Viršutinis krioklio kaskadas pats didžiausias, įspūdingiausias ir neįprastas: srovė krenta į akmeninio amfiteatro centrą su iškilusiu konusu (panašiai į stalagmitą), kuris laikui bėgant vis didėja. Po to smulkiais kaskadais upelis nuteka į Džampalą, nusileisdamas į jį nuo akmeninio vandens nugludinto plataus „volo“.
Aplankėme ir Amtkelo ežerą, esantį į kitą pusę nuo kelio. Tai antras pagal dydį Abchazijos ežeras. Kelias link jo veda pro paslaptingą buksmedžių mišką. Taip, buksmedžiai čia - ne krūmai, o medžiai. Kokių 3-5 metrų aukščio, kad tiek užaugtų, turi praeiti keli šimtai metų. Amtkelas - labai savotiškas ežeras, kuriame styro bei plaukioja kažkada ant žemės augę medžiai. Šis ežeras susiformavo 1891 metais žemės drebėjimo metu, kai buvo užversta Amtkelo upė. Šioje vietoje ji žemės drebėjimų metu buvo užversta ir anksčiau, tačiau dabartinis ežero lygis yra didžiausias. Ežero ilgis 2400 m., plotis 450 m., gylis apie 80 m. Tačiau gylis kinta, tai priklauso nuo kalnų sniego tirpimo intensyvumo. Metų vandens lygio skirtumas siekia 40 metrų, kas labai aiškiai ir keistai matyti jo krantuose. Iš jo ištekančio vandens nematyti, bet girdėti einant akmenų užversta kanjono vieta. Vanduo išteka žemyn pietvakarinėje ežero dalyje gan toli nuo kranto, toje vietoje matyti daugiausia plaukiojančių medžių. Buvome suplanavę nakvoti prie šio ežero, jau buvome pasistatę palapinę, bet vienu metu abu pamatėme netoli palapinės dvi skirtingas gyvates. Nakvynės planas buvo tuoj pat pakeistas ir, nors ir pavargę, nusileidome žemyn. 1920 metais prie Amtkelo ežero pabuvojo K.G. Paustovskis ir aprašė jį savo pasakojime „Бросок на юг“. Nakvojome prie pat upelio - buvusios Amtkelo upės palikuonio.
Toliau keliu Kodoro kanjonu iki Čhaltos. Netoli nuo čia į Kodorą įteka Brambos upė. Keliavome Brambos kanjonu iki piemenų "košų" (trobelių) jos aukštupyje. Apsistojome pas piemenį, kuris turėjo du žavingus Kaukazo aviganių veislės šuniukus, labai spartietiškai dresuojamus: nakvojo šuniukai lauke, nors buvo dar visai mažyliai, į trobelę įeiti jiems nebuvo leidžiama...
Kitą rytą padarėme vienos dienos žygį per Cirni- Kodž perėją iki gražaus ežero 2550 m. aukštyje. Deja, iki jo nepriėjom, nors ir jau jį matėm, nes laikas buvo grįžti atgal. Pametę taką žemyn leidomės labai sunkiai, kabindamiesi rododendrų krūmų, sliuogėme jais kaip lianomis. Nusileidome visiškai sutemus, o apačioje sutikome sunerimusį dėl mūsų piemenį, kuris buvo pakvietęs pas jį pernakvoti.
Kitą dieną palei Brambos upę nusileidome atgal iki plento ir pakeleivingu sunkvežimiu nuvykome dar toliau į kalnus, į Sakeną. Archajiška gyvenvietė, kur asiliukai - įprastinis kasdienis transportas. Prie Sakeno yra puikaus skonio vandens šaltiniai, ten buvo įsikūręs palapinių miestelis, į kurį atvyksta atostogauti žmonės iš visos Abchazijos.
Kitą rytą mes iš Sakeno išvažiavome į Suchumį. Apsigyvenome pliaže - labai romantiška, jūra šalia, gyvenimas po stogu, bet be sienų. Iš Suchumio dar nuvažiavome į Naująjį Afoną pasižiūrėti garsiojo olų labirinto. Įspūdingi dydžiai ir stalaktitų bei stalagmitų miškai! Pagyvenę kelias dienas Suchumio pliaže, kur pora kartų per naktį pakeldavo milicija ir paprašydavo parodyti dokumentus, grįžtame namo.