Liepos 4 diena

Naktį buvo šalta. Nesuprantu tų, kurie čia atvažiavo ilsėtis, apačioje pilna kempingų, geresnis servisas, gali gyventi nameliuose. Ir tuščia. O čia daug žmonių, daug palapinių. Restoranas veikia, bet taip jame mes ir nevalgėm.

Iš pradžių man net nebuvo noro keltis ir eiti į tą šaltį, bet Vida išjudino. Automobilio termometras rodo +6. Bet mes specialiai čia atvažiavom, turime praeiti mano numatytais maršrutais. Košė, arbata, grikių košė termose, ir mes paliekame kempingą, kuriame didesnio judėjimo nematyti.

Iš pradžių einame keliu, čia sutinkame priešais einančius du jaunuolius su gan didelėmis kuprinėmis. Apsirengę viskuo ką turi, sustirę, pamėlę, matyt tokiai šaltai nakčiai nebuvo pasirengę. Kelias baigiasi, lieka takelis. Šalia šniokščia upelis. Vis aukštyn ir aukštyn. Vėjas nestiprus, šviečia saulė, oras sparčiai šyla. Prieiname buvusį piemenų namelį (1427 m ASL). Šalia esančiame stende rašo, kai tai Slovakijoje aukščiausiai buvęs valstiečių namelis, jau gan seniai nenaudojamas. Kažkada čia augino avis. Viduje yra gultai, ko gero tie jaunuoliai čia nakvojo.

Razcestie pod Klinom, takas išsišakoja, einame geltonai pažymėtu taku. Po kiek laiko staiga suprantu, kad upelio nebegirdėti. Mes išnaudojome gan daug vandens, reiktų papildyti, nes viršuje jo rasti šansų mažai. Palikęs Vidą einu ieškoti upelio, bet jo jau nebėra. Praėjęs pro žemaūgius krūmus tolumoje pamatau ežerą, reikės iš jo pasisemti vandens. Priėjęs randu šaltinį, jame prisipildau butelius.

Einu atgal, sutinku persigandusią Vidą, ilgai aš čia maklinėjau ir toli nuėjau, ji mane šaukė, aš negirdėjau. Dabar status varginantis pakilimas pieva, atrodo, kad jis niekad nesibaigs.

Končista, 2002 m ASL, šiek tiek sniego, atsiveria puikūs vaizdai. Mes stovime ant Slovakijos – Lenkijos sienos. Pučia stiprus šaltas vėjas. Apsirengiame viską ką turime. Nemažai turistų, vieni klausia, ar ne į Lenkiją einame. Gerai, sako, kad ne į Lenkiją, nes lenkai sieną uždarė dėl NATO viršūnių susitikimo, nieko nepraleidžia. Bet mums į Lenkiją nereikia, panašu, kad mums sienos riba dar reikia lipti į viršų. Na bet jau ne taip ir daug, matosi viršūnė.

Deja, užlipus pasirodė, kad viršūnė toliau, bet prieš ją reikia truputį nusileisti. Taip ir einam, iš pradžių raudonai pažymėtu taku, paskui žaliai. Kopa Prawdy, Hruby vrch, Jakubnina. Atsiranda daugiau žmonių, tai mus aplenkia, tai mes aplenkiame, tai pasirodo iš priekio. Oras gan vaiskus, debesys aukštai, galime grožėtis mus supančiais kalnais. Ne taip, kaip įlipę į Krivaną matėme vien debesis, skriejančius pro mus. Ežeras, prie kurio pasipildžiau vandens atsargas, toli žemai. Gražiai matosi mūsų nueitas kelias.

Čia jau šilčiau, gal kalnai užstoja vėją, gal dėl to, kad popietė. Taip ir einam kalno ketera, tai aukštyn, tai žemyn. Tas aukštyn žemyn, aukštyn žemyn vargina, gerai, kad laiko turim į valias, dar iki sutemų toli.

Sutinkame nemažai žmonių, einančių priešinga kryptimi. Pagal nueitą kelią ir laiką man tai atrodo rizikinga, gali iki tamsos nespėti grįžti ar kur nueiti.

Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, galų gale prieiname kalnagūbrio galą.

Čia gan staigus nusileidimas. Man sustreikuoja kojos – pradeda skaudėti raiščius žemiau kelių. Kiekvieną žingsnį lydi skausmas. Vida, visą laiką ėjusi atsilikus nuo manęs, turi manęs laukti. Gerai, kad neturime skubėti, iki tamsos dar toli. Einame per eglių mišką, dauguma eglių žuvusios, nudžiūvusios. Vyksta miško kirtimo ir tvarkymo darbai, bet tai ne taip paprasta daryti stačiuose skardžiuose.

Nusileidus į kelią ir einant lygiu keliu kojos nebeskauda. Tačiau išsigandau – jaunystėje Kaukaze esu pasitempęs Achilo sausgysles, ilgai jaučiau. Nors buvau užplanavęs iš šios stovyklos nueiti dar vieną panašų maršrutą, planų atsisakau. Kas bus, jei man keliai pradės skaudėti anksčiau, kai dar eiti ir eiti, o sutrumpinti maršrutą čia nėra kaip?

Aukščiausia vieta, kur šiandien esame buvę, Jukubina, 2194 m. Taigi, šiandien pakilome ir nusileidome virš 1,2 km. Jei dar įvertinti tai, kad tai kilom, tai leidomės, kilimo ir nusileidimo tikrai susidarys 1,5 km.

Žygiavome 12 valandų. Labai gerai, kad ryte nuėjau prie ežero ir prisipyliau butelius vandens, jis visas buvo sunaudotas. Viršuje vandens nėra. Grįžę į stovyklą iškart nueiname į restoraną ir išgeriame po bokalą alaus. Atšvęsti gan sunkaus žygio pabaigą.

Daugiau nuotraukų

Kita diena - spausti>>>>