Keliavome dviese. Margaritos Kudelienės dienoraštis. Žemėlapis
Šiandien prasideda mūsų kelionė. Pirmoji staigmena Vilniaus oro uoste. Kadangi lėktuvas iš Min. Vandenų neatskrido, išskridimas atidedamas 1 val.. Žavus paaiškinimas. Šliaužiame žiūrėti televizoriaus (spaudos kioskas nedirba). Kai tyčia šiandien karinio laivyno diena. Šneka kažkoks jūrininkas, visas 45 minučių. Valio! Multfilmai! Bet... paskelbia įsodinimą į lėktuvą. Į Min. Vandenis atskrendam 21:20, jau tamsu. Oro uostas prigrūstas. Nusprendžiame važiuoti į Kislovodską, ten ir nakvosim. Atvažiavom 23:30.
Nakvojom autobusų stotyje. Tvanku nežmoniškai. Vandens nėra kur atsigerti (bufetas atsidaro 7 ryto). Kapstomės į kitą miesto galą (3 autobusu 1-3 sustojimus, persėdam į 1 autobusą ir iki galo). Kislovodskas gražus miestas. Žalias, namai 1-2 aukštų, Gražūs pastatai. Maršruto gale ramu kaip kaime. Toliau reikia laukti kokio nors pakeleivingo autobuso ir iki Kič-Balyko arba Učkekeno (važiuoti iki sankryžos, vedančios į Narzanų slėnį). Vienas autobusas išdūmė iš panosės, nespėjom sužinoti kur važiuoja. Dabar 8:20. Kada bus kitas? Paėjus apie 0,5 km. (nusibodo laukti), mus pasivijo automobilis. Pavežė truputį. Po to mums su transportu sekėsi: iki sankryžos į Solnečnaja observatorija pavažiavom su gaziuku, o po to autobusiuku iki turbazės Narzanų slėnis. Nuo čia mašinos važinėja labai retai, bet po poros valandų ėjimo mus paėmė mašina ir pametėjo iki parduotuvės. Nuo čia tapnosim pėsčiomis. Už pirmo posūkio pamatėm 2 Žigulius, kurie mus aplenkė dar prie Narzanų slėnio. Abi komandos (4 ir 3 žmonės) bando įveikti eilinę kliūtį (suvirtę akmenys). Mes pergalingai pražygiuojam pro šalį pareiškę, kad tokiais keliai geriau keliauti pėstiesiems. Dar už poros posūkių galutinai atsiplėšėm nuo žiguliukų tokiu keliu pravažiuotų nebent traktorius. Bet tai visgi kelias, nors nepanašu, kad čia mus kas nors pavėžėtų. O juk buvo važiuojamas! Kinkuojame žemyn. Vaizdai pasakiški, ypač vienoje vietoje, kur susieina dviejų upių kanjonai. Gaila, kad pastoviai apsiniaukę, saulė pasirodo tik protarpiais. Kartais lynoja. Fotografuoti sunku. 18:10 pagaliau nusileidžiame prie Charbazo ir stojam nakvynės.
Ryte rūkas. Matomumas prastas. Keliamės tik 8 val. Kol pusryčiaujam pasirodo saulė. Iš kart ima kepinti. Mūsų kelias į viršų. Iki Narzanų apie 20 km. Kylam, kylam ir kylam. Šaltinyje pripildom gertuvę neaišku, kada bus vanduo. Kylam toliau. Pietaujame prie miško zonos ribos (gal paskutinį kartą su malkomis?). Vėl kylam, nors jau lėkščiau. Apie 15 val. pradedame leistis, bet šis malonumas trumpas. Po to vėl teko kinkuoti į viršų. Rūkas. Matomumas krenta iki 20 metrų. Neįmanoma orientuotis. Gerai, kad kelias tik vienas, nėra kur paklysti. Bet jis, tas keliukas, ištaisė mums pokštą, kelis kartus visai pradingdamas. Teko eiti pagal kompasą ir žole užžėlusias vėžes. Po 10 min. ėjimo vėl išeidavom į kelią tęsiasi, lyg niekur nebūtų dingęs. Norėtume stoti, jau 18 val., bet nėra vandens, tiksliau, prie kelio nėra, o kitur per rūką nematyti. Vadinasi, gertuvės turės užtekti vakarienei ir pusryčiams. Taigi, geriau nueiti daugiau. Praeiname porą karvių bandų (piemenų čia nematyti). Labai gražūs galvijai: nedideli, ne per riebūs, su baltais apvadėliais aplink snukį. 19:00 jėgų nebėra (pas mane), vandens nėra, be to pasibaigė lygios pievos ir prasidėjo statūs šlaitai palapinei vietos nėra. Velkamės toliau. Ilsimės kas 15-20 min. Vis į kalną. Po velnių, juk čia pagal pasakojimus mes turėjome pravažiuoti! Gera treniruotė prieš perėjas belieka pasiguosti. Ir vis tas rūkas! Apie 20 val. surandame lygią vietą. Stojam, pasišildom po pusę puoduko arbatos kiekvienam. Sausai maistas nelenda. Gulam beveik nevalgę.
Ryte paaiškėjo, kad nakvojome už 20 metrų nuo upelio. Likimo ironija! Kol giedra, pabaigiam pirmą foto juostą. Debesys vėl ritasi per mus, bet, atrodo, kyla aukštyn. Skubam, kol gerai matyti, įveikti kuo didesnį kelią. Pusryčiams po buterbrodą su sūriu. Užsigeriame vandeniu. Kraunamės ir vėl kinkuojame į kalną. Mane toks žygiavimas morališkai pribaigia. Tempas labai mažas. Pagaliau atsirado transportas arkliukai su raiteliais. Pasisiūlo padėti. Užkrauname kuprines ant arklių. Kaip lengva eiti, nors ir į kalną! Kuprines mums tik beliks nuleisti žemyn. Iš viršaus priešingame kanjono krašte matyti 6 palapinės. Taip, šiltieji Narzanai plačiai žinomi. Leidžiamės. Linksma. Trumpinam kelią takučiais. Statu, bet eiti įmanoma. Jei nebūtų pažliugę (visą naktį lijo, dabar tai kruša, tai lietus, tai be kritulių), būtų visai lengva eiti. 14:00 valio! Pasiekėm išsvajotąją žemę! Žavus, galingas krioklys. Šiltasis narzanas (bet jame maudosi vietinės moterys). Kerintis tiltukas per upę (stačiam ir su kuprine eiti nesiūlau). Daugybė švilpikų labai mieli žvėreliai, tik nesileidžia fotografuojami. Tiesa, po pietų vėl lietus, vėl rūkas. Sėdime palapinėje. Gal rytoj iš ryto bus giedra? Maistui pasišildyti sauso spirito tablečių eikvojame daugiau negu paskaičiuota (0,5 l. makaronus išvirti - 5 tabletės; 1 l. sriubos 7 tabletės).
Iš ryto rūkas, krapnoja, tačiau vėjo nėra. Verdam valgyti, nuobodžiaujam. Vėliau prasisklaido debesys (apie 10 val.), ir mes nusprendėme žingsniuoti prie krioklių. Vietovė labai graži. Sklando grifai, teko matyti ir sakalą bei erelį. Sultono krioklys už kokių 20 min. ėjimo nuo stovyklavietės, vieno iš Malkos intakų žiotyse. Vaizdas puikus (iš viršaus). Tuo intaku einant aukštyn pagal schemą turi būti dar vienas krioklys. Norėjome pamatyti ir jį. Nužingsniavome iš pradžių per akmenuotą pievą (čia mums maloniai sutiko papozuoti smalsus švilpikas), vėliau žolėtais šlaitais ir nuobirynais upės kanjonu. Krioklio kaip nėra taip nėra, nors man atrodė, kad aš jį mačiau nuo tiltuko. Pagaliau, kai jau ruošėmės sukti atgal (labai statūs šlaitai, daug nuobirynų), staiga atsivėrė krioklys. Riaumodamas veržėsi iš suspaudusių jį uolų, lėkė žemyn ir ten virto sraunia, akmeninga, galinga upe. Praplaukti, mano manymu, ja neįmanoma (labai siauri tarpai tarp vagoje esančių milžiniškų luitų). Fotografuojame, sukame atgal. Nuo krioklio iki stovyklos apie 2 val. ėjimo. Vos grįžtame, vėl prasidėjo lietus. Sėdim palapinėje, valgom šaltus pietus. Ir kada, po galais, baigsis tie prakeikti lietūs? Elbruso iki šiol nematėm, o juk giedrą dieną jis puikiausia turi būti matytis iš čia.
Valio! Iš ryto giedra. Einame prie narzano nusiprausti. Vos išnyram ant keteros šono, kaip pagaliau išvystame baltuojantį Elbrusą. Džiovinam palapinę, daiktus, suvaikštom prie artimiausio krioklio dabar jau įmanoma jį nufotografuoti. Rytoj žadam traukti į perėją. Baigiau antrą skaidrių juostą.
Savo išvykimą atidėjome dar vienai dienai. Rytas gražus, ir norėjome pagauti gerų kadrų su Elbrusu. Deja! Kol iškopėm ant stataus šlaito tarp Malkos ir jos intako, Didžiausias apsitraukė debesimis. Tačiau gailėtis vis tiek neteko: užkopus į viršų , prieš mus atsivėrė nuostabi plokštikalnė su uolų pilimis, dantimis ir pan. Iš čia netoli ir ledynas, bet, orui blogėjant, mes nusprendėme į jį neiti. Paskutinis malonus siurprizas per šią išvyką upė patvino, negalim grįžti į stovyklą. Žiopliai! Juk kiekvieną dieną patvinsta, o mes nepagalvojom. Teko keltis po pat kriokliu. Sušlapom, bet šiaip viskas baigėsi laimingai. Po pietų lietus su pertraukomis, debesys.
Iš ryto susikrovėm ir apie 10 val. patraukėm iš stovyklos perėjos link. Einant iš Narzanų, perėja matyti gerai, jokių siurprizų, Perėja elementari 1A, 3250 m., žolėti šlaitai. Užkopėm 12:45. radom ture raštelį, kurį palikom paimti organizuotoms grupėms. Palikom įdomumo dėlei ir savo raštelį: žinokit, kad ir mes čia buvom (grupė, čia buvusi prieš mus, eina 3-ą kalnų, 10 žmonių iš Novopolocko politechnikos instituto. Nuo perėjos žemyn veda geras takas. Nusileidom per valandą. Oras jau sugedo, krapnoja lietus. Tiesa, iš šitos pusės neįmanoma atspėti, kur ta perėja, atrodo, kad ji kairiau negu yra. O tas kairiau nieko gero nežada... Prapliupo lietus. 15:00 persikėlėm per Islančato upę. Ant tempo statome palapinę. Žemi debesys. Lietus tai nustoja, tai vėl krapnoja (jau nestiprus). Na ir orelis! Per visą savaitę tik viena diena be lietaus! Vienu metu pragiedrėjo, spėjome pamatyti nuostabią Balyksubaši viršūnę, bet po 5 min. ji ir vėl dingo tarp debesų. Kiurksom palapinėje. Rytoj, jei bus giedra, kilsim į Kirtyk-Auš perėją. Per visą dieną nė kadro...
Iš ryto ištisiniai debesys. Jau galvojom, kad gali tekti sugaišti dar vieną dieną, kai debesiukai ėmė po truputį kilti į viršų. Puolėm krautis ir 09:00 išžygiavom į perėją. Debesiukus apstatėm ir palikom apačioje. Dešinėje iškilo puiki Islamčiato viršukalnė. Atrodo, kad į ją ir užlipti nebūtų labai sunku. Greitai susirandam takutį, kuris ir išvedė mus ant perėjos. Įdomu į ją lipti: akmenys, akmenys, akmenys... Ir gėlės. Tarp akmenų. Labai gražios, bet dauguma smulkios. Gailiuosi, kad nepasiėmiau Zenito. Pakilimas užėmė 2 val. 40 min., palikom ture raštelį. Ant perėjos rūkas (vėl!), stiprus vėjas. Negaišdami leidžiamės žemyn. Po 10 min. sutikom į viršų lipančius charkoviečius 4 žmonės, irgi laukiniai, eina pagal tokią pačią schemą, kaip ir mes. Pašnekėję išsiskiriam. Nusileidimas nesunkus, daugumoje vietų yra takas. Leidomės apie valandą. Po to nuėjome link Kirtyko upės, kurią pasiekėm 13:30. kadangi nenorėjom prarasti aukščio, tai pažingsniavom dar apie 1,5 val. Kirtyko aukštupio link. Stovyklavietę įsirengėm prie Kirtyko ir Mukolio santakos. Tiesa, 10 min. prieš stojant prapliupo lietus ir permerkė mus kiaurai. Po to vėl kelis kartus lynojo. Nesiseka mums šįkart, ką padarysi! Prie Kirtyko jau galima (nors sunkiai) rasti kuro (apie 1 km pasroviui nuo mūsų stovyklos) auga kadagiukai, mačiau net kažkokius medelius. O prie Islamčiato, nors pagal schemą miškas, nėra nė nusususio krūmokšnio. Rytoj žadame žygiuoti prie Syltrankiolio ežero.
Iš ryto giedra!!! Skubiai verdam pusryčius, džioviname palapinę ir mantą. 9 val. išeinam. Apie 10 priėjom persikėlimo per Mkiaros upę vietą (pagal schemą). Ieškom realaus persikėlimo. Sugaišom pusvalandį ir, įsitikinę, kad sausom kojom nepereisime, perbridom Mkiarą turbūt vienintele įmanoma perbridimo vieta. Perbridę apsižiūrėjome, kad ši vieta paženklinta akmenų bokšteliais. Dar pusvalandį paaukojome fotografavimui (puikus Mukalo kanjonas prieš įtekėjimą į Mkiarą). Taigi, 11 val. mes atsidūrėme perėjos apačioje. Ši perėja žemiausia, bet, kaip vėliau paaiškėjo, sunkiausia iš mūsų praeitų. Kopėm 4,5 val. labai stačiu (viršutinėje dalyje) ir biriu (žingsnis pirmyn pusė atgal). Apatinėje perėjos dalyje tako iš vis nėra, reikia lipti tiesiai per akmenis (ne nugludinti apvalūs akmenukai, o aštriabriaunės skeveldros). Nusileidimas prie ežero status, bet neilgas. Leidomės nepilną valandą. Ture palikom raštelį. Vakare iš apačios (iš Baksano) atėjo minskiečių grupė (7 žmonės). Labai maloni kompanija (buvom svečiuose). Žada iš ryto traukti per Siltraną ir po to grįžti į Baksaną (radialinis maršrutas). Prie ežero šalta, bet labai gražu. Tiesa, fotografuoti, man rodos, bus geriau iš ryto. Šiandien beveik nelijo.
Naktį pūga. Pabudome apledėjusioje palapinėje. Tačiau giedra. Kraustausi į tą šaltį, nes noriu nufotkinti gerų vaizdų. Pripratus šaltis nebesijaučia. Sulaksčiau net į perėją (norėjau vaizdo su Elbrusu). Deja, jį dengia debesys. Ant perėjos žiema. Labai gražu: apšarmojusios viršukalnės, gėlės po sniegu, po leduku bėgantys upokšniai. Žodžiu, viskas puiku, bet tai ne vasara, todėl nusprendėme neužsibūti. Išžingsniavome, apie 13 val. oras sugedo visiškai: ėmė lyti, be to, visą laiką pūtė žvarbus vėjas. 16 val. sustojome jau geresnio klimato zonoje kartais net saulutė pasirodydavo. Nusileidimas visą laiką per akmenis, takas yra tik vietomis. Nors nuėjome tik 10 km, jaučiasi nuovargis. Nusprendėme rytojaus dieną su kuprinėmis neiti. Iš čia jau matyti Virš. Baksano gyvenvietė. (apie 4 km).
Iš ryto maloni saulutė. Pusryčiai. Po to sugalvojom pagrybauti (sakė, kad grybų čia daug). Grybavimas buvo sėkmingas šlaitai palei taką į Baksaną tiesiog nusėti makavykais. Per pietus buvo tikra puota. Atroje dienos pusėje ekspedicija Syltransu upelio krantais. Labai vaizdingos vietos. Atrandame du krioklius. Nuo 19 val. rūkas, debesys, kartais lietus. Visi peizažai pasislėpė. Kiurksom palapinėje. Rytoj trauksim į Baksaną ir pagal Kirtyko upę link uolos Ullulukajos. Pagal aprašymą labai graži.
Iš ryto giedra. Eidami į Baksaną prisigrybavom tiek, kad mūsų didelei kompanijai užteks bent porai kartų. Gal ir nereiktų tiek, bet įsiazartinom. Baksaną pasiekėm apie 12 val. Situacija: maisto parduotuvė uždaryta (Išvažiavau į bazę), pašte pertrauka nuo 12:00 iki 15:00, pramoninių prekių parduotuvėje pertrauka nuo 14:00 iki 15:00, bet vis tiek uždaryta. Autobusų tvarkaraščio niekur nėra. Beje, vienos durys plačiai atviros tai restoranas Adir-Soo (yra net angliškas užrašas). Pasimalę nusprendėm žingsniuoti tolyn. Tako pagal Kirtyką pradžia labai įspūdinga: siaurutis takutis palei stačią sieną. Kartais lipi tiesiai per uolas. O jeigu paslysi... Laimei, po 0,5 km situacija iš esmės pasikeičia. Dabar jau takas panašus į kurortinį. Jausmas toks, kad eini parko takeliu: aplinkui tujos, žavūs kadagiukai, dekoratyvinės gėlės. Deja, pakilią nuotaiką sugadina lietus. Stojam apie 2 km nuo Baksano. Vieta puiki, tik vanduo tolokai.
Iš ryto giedra. Nuotaika puiki. Pusryčiams vakar nesuvalgyti grybai su makaronais firminis restorano Šalia Kirtyko patiekalas. Deja, mes ir virėjai, ir padavėjai, ir lankytojai net pavaišinti nėra ką... Papusryčiavę patraukėme link Ullulukajos. Vietos labai gražios, bet vėliau prasideda labai monotoniškas peizažas. Todėl į uolą numojome ranka (pakankamai jau matėm gražių) ir neskubėdami, pasmaguriaudami vaizdais sugrįžome. Grįždami dar prisirinkome grybų. Ir su kuru nei čia, nei prie Syltrano jau nėra problemų. Dalį sauso kuro teks gabentis namo. Oras visą dieną puikus, tiktai stiprus vėjas. Net nesitiki, kad rytoj jau riedėsime dulkinais miestais ir keliais, o naktį būsime Vilniuje. Taigi, rytoj paskutiniai pusryčiai Kaukaze, Šalia Kirtyko...
Nuotraukos. Praėjo daug laiko, dabar sunku nustatyti kur konkrečiai buvo fotografuota.
