Rugpjūčio 30 d.

Oras atšalo, panašu, kad Calima baigėsi.

Šiandien važiuojam į nedidelį pasivaikščiojimo maršrutą prie La Degollada. Vaikščiosim apie 500 m aukštyje ASL takais PR-TF-86.2 ir PER-TF-86.3.

La Degollada kaimelis senas, gatvelės siauros. Vos radau kur palikti automobilį.

Iš pradžių kaimo keliuku pro suklypusius namukus, daržus. Vietinių gyvenimas skurdus. Pereinam tarpeklį, pakylam į kalniuką ir mes Lomo de Tamadaya plokštikalnyje. Čia reljefas gan lygus, paviršiaus išlyginimui visur padaryta terasų, matyt čia kažką augino. Prieinam dviejų aukštų apleistą, bet gerai išsilaikiusį namą. Keistas jis, pirmame aukšte nėra langų, antrame aukšte tik vienas langas.

Beveik sveikas stogas ir perdengimas, tiesa, jo stiprumo nebandžiau. Man jis nepanašus į gyvenamą namą. Ant sienos sena lentelė su užrašu „Gda. Reforma ANO 1932 M.R.“ Ką tai reiškia nežinau. Netoli namo įsmeigtas į žemę iš lentų sukaltas kryžius, tikriausia kažkieno kapas.

Kieme metaliniu tinklu uždengtas šulinys, jame kokia metro gylyje tyvuliuoja vanduo. Vanduo nešvarus, matyt užsistovėjęs. Šalia namo išmūrinta sudėtinga vandens sistema.

Kiek toliau gyvenamo namo liekanos. Čia ir apvalus išlygintas laukas, panašius jau ne kartą mačiau. Daug akmeninių terasų sienų. O štai ir požeminis vandens rezervuaras, pilnas vandens, į jį iš plastikinio vamzdžio nesmarkia srovele teka vanduo. Prie jo ranka rašytas skelbimas, bandžiau išversti su vertėju, taip ir nesupratau, ar tai geriamas vanduo. Supratau tik tai, kad prašoma nieko negadinti. Vanduo atrodo visiškai švarus ir be kvapo.

Praeinam mums reikalingą taką, paskui grįšim. Einam toliau, ir čia didžiulės terasos.

Kiek paslampinėję grįžtam atgal, tik aš einu kita kalno puse, kur nėra tako. Ir čia randu požeminį namą. Su langais ir durimis. Kieme saulės baterija, viduje groja radijo imtuvas.

Kažkas čia gyvena. Į vidų neinu, kažkaip nepatogu. Aplinka aptvarkyta, pasodinta keletas medelių. Kiek toliau dar keli požeminiai kambariai, bet jie dar neįrengti.

Į vieną įėjau, ten kirstukas ir kastuvas, matyt tas žmogus didina kambarį. Netoliese prie medžio pritvirtintas trosas, prie jo pritaisytas mechanizmas, galinantis pakelti sunkesnius daiktus iš apačios.

Čia ir mums reikalingas takas žemyn, nusileidžiame. Prie keliuko stovi senas visureigis. Ten, kur jis stovi, šalia keliuko kaip ir paruošta vieta stovėjimui, matyt, jis čia dažnai paliekamas. Eidami nusprendėme, kad automobilis to gyventojo viršuje, jis taip atsigabena maistą ir reikalingus daiktus.

Takas eina viršun, juo pakylame. Iš viršaus dar nufotografuoju tą požeminį namą.

Iš šono plokštikalnis, kuriuo neseniai ėjome, atrodo įdomiai, visur terasų sienelės, viduryje dviaukštis namas.

Prieiname La Sabinita kaimą, čia namai labai įvairūs, nuo įrengtų pusiau po žeme iki gražių ir šiuolaikinių. Nemažai baseinų laistymo vandens saugojimui, dauguma tušti. Anksčiau čia klestėjęs žemės ūkis, kaip ir visur, apleistas. Žmonių matyti mažai, tikriausia mažai ir likę, darbo nėra, išvažiavo kitur. Kaimo centras sutvarkytas, aikštė, kultūros namai.

Kiek paėjus taku ir La Degollada, kur palikau automobilį.

Grįždami užsukame į La Tejitos pliažą, išsimaudome. Iš jo namo. Šiandien nepavargome, maršrutas buvo nesunkus, nors ir įdomus.


Daugiau nuotraukų