Nusprendėme atsipūsti ir pasimėgauti ramiu kurortininkų
gyvenimu: saulė, jūra, paplūdimiai, pasivaikščiojimai. Aleksandras
pasakė – geriausias pliažas Del Duque – o į kitą pusę eiti neverta,
nieko ten gero (kaip vėliau pasirodė – klaidinga tatai buvo
informacija: ir ten pliažai, visai įdomu ir ten). Gatve Calle
Gran Bretana nusileidžiame iki pat vandenyno. Gražus kurortinis
miestelis. Gatvės pavadintos „europietiškais“
vardais: Av.Europa, Av. Austria, Calle Finlandia – ir
pan.
Pliažus nuo mūsų gyvenamosios miesto dalies skiria greitkelis. Į jį ir iš jo atsišakoja įvažiavimo juostos. Tačiau susigaudyti, kada išsukti iš greitkelio, kad pataikytum į reikiamą gatvę gana klaidu, juolab, kad kai kuriose gatvėse judėjimas vienos krypties. Neretai esame pravažiavę reikiamą išvažiavimą – tada teko sukti kvartalą aplinkui.
Vytas puldinėja su fotoaparatu nuo vieno augalo prie kito. Štai datulių palmė, o čia trijų metrų aukščio opuncija, va kažkoks dideliausiais raudonais žiedais žydintis medis, va bananas, vos išlaikantis kuplią kekę žalių bananiukų. Prie jos prisegtas konkretus raštelis – neskinti, nuodinga, ir nupiešta iškalbinga kaukolė (tikriausia apsauga nuo turistų). Kaktusų kaktusiukų visokiausio kalibro, - Vytui visai galva apsisuko nuo tos augalų įvairovės ir grožybių – krykštavo kaip vaikas. Man jau teko tatai matyti Turkijoje ir Graikijoje, Tunise – tai tokio jausminio šoko nesukėlė…
O tolėliau nuo vandenyno paliktos pirmapradės uolos.
Be kita ko turime ir labai rimtą tikslą: atvykome čia pasirengę vaikščioti po kalnus, o takų žemėlapio neturime. Aleksandras sakė, kad netoli El Teide yra tokia Parador National del Teide – ten yra Centro de Visitantes – tikrai rasite nusipirkti žemėlapį. Bet mums vis viena knieti pasirūpinti iš anksto. Kaišiojame nosis į kioskelius ir parduotuvėles, lendame prie ekskursijų pardavinėtojų – žemėlapių nematyt. Parduotuvėlės pilnos kurortinių prekių: šlepetės, rankšluosčiai, autentiški rankų darbo papuošalai, fotografavimo galimybių pagerinimo priemonės, šiaip krūvos margaspalvių skudurėlių (ką suprasti kabutėse – spręskite patys).
Vandenynas, žinoma, jėga, bet labai jau šiandien ta jėga sustingusi. Kita vertus – visur čia primūryta akmenų, bangolaužių, tai tam vandenynui nėra kur įsibėgėti (ir vėl suklysta, tačiau kaip malonu vėliau bus tas klaidas taisyti, ir tose parduotuvėlėse naudingų pirkinių rasta. Tik keliomis dienomis vėliau). Nieko nepešę nužygiavome palei pat krantą, viena koja, galima sakyti, vandenyje. Kai kur ir visai stačiomis uolomis. O štai kažkieno ir ilgesniam laikui apsistota. Turint omeny, kad šioje salos dalyje beveik nelyja, įduba po akmeniu visai tinkamas būstas. Mėtosi kažkokie rakandai. Mandagiai apeiname. Casa del Duque – ant gigantiškos uolos stūkso pilis, monolitas toksai. Pasiekiame pliažą. Aš lieku mėgautis saule ir vandens malonumais, o nerimstantis Vytas traukia ieškoti nuotykių.
Kadangi įsitaisiau ant gulto, netrukus tenka susimokėti pliažo mokestį – penki eurai gultas, penki skėtis. Galima buvo pagulėti ir ant smėliuko – taip pigiau. Smėliukas čia pliažuose juodas, be galo švelnus ir minkštas. Netrukus grįžta Vytas prifotografavęs krabų. Dar viena miela vietinių rūšis – mitrūs driežiukai su akinamai mėlynomis dėmelėmis ant šoniukų. O kai keliavome namo, medyje šmėstelėjo šaižiai čirkšdamos bent trys žalios papūgėlės, panašios (bent jau keliamu triukšmu ir klegesiu) į tas, kurios gyvena su manimi.
Už La Gomera besileidžianti saulė romantiškai nuauksina miestelį, netrukus jį užkloja mėlyni šešėliai.
