Barselona. Viskas čia civilizuota ir sutvarkyta. Po
švaraus Tenerifės oro ryškiai užuodžiama automobilių išmetamų dujų
smarvė. Autobusas iš aerouosto veža į Plaza de Catalunya.
Autobuse nusipirkom bilietus iki
miesto ir atgal.
Kambarį išsinuomavome Hostel
Nou Raval – keturios naktys 180€. Ne
prestižiniame – musulmoniškame kvartale El Raval, tačiau arti centro ir
kambarys su dušu. Personalas labai dėmesingas. Už kampo,
bet tame pačiame pastate bariukas Bar 1800: galima pavalgyti
europietiškus pusryčius už 5 € , atidaromas anksti. Numetėme
lagaminus ir išskuodėme apsižvalgyti.
Barselona – tai ne Tenerifė. Apie ją tiek prirašyta,
prifotografuota, - čia jau savo trigrašio neįkiši. Kaip ir dera
turistams aplankėme viską, „ką turite pamatyti Barselonoje“ (arba
beveik viską, arba beveik nieko – į muziejus nė nelindome). Vieną
dieną paskyrėme pasivažinėjimui CityTour autobusais –
gana praktiška,
bendra apžvalga. Dvi konkuruojančios firmos: viena veža
maršrutais šiaurė-pietūs, kita – rytai – vakarai. Abi turi po du
maršrutus (raudonas – mėlynas, žalias –oranžinis) – galima persėsti iš
vieno į kitą, tik, žinoma, vienos firmos rėmuose. Išlipi,
pažioplinėji – važiuoji toliau. Galima pirkti vienai arba dviem
dienom. Be to teko matyti mažus geltonus triračius automobiliukus
– nuomojami kartu su audio gidu, galima važiuoti per miestą su
ausinėmis ir dairytis aplinkui. Bet kur jį dėti, norint išlipti
pažioplinėti? Parkavimosi vietų rasti labai sunku. Dauguma
miestiečių važinėja motociklais ir motoroleriais – žinia, mobili,
kompaktiška transporto priemonė, klimatas leidžia ja naudotis
turbūt visus metus.
Kas patiko mums? Dabar bandau rasti tinkamą žodį, apibūdinti
tai,
ką norėčiau paminėti, kas padarė didžiausią įspūdį Barselonoje –
suglumino, apstulbino, nustebino. Nė vienas iš jų netinka, tačiau
nesileisdama į jau girdėtus ir skaitytus įspūdžius norėčiau šį
bei tą pažymėti.
Apie Basilica de la Sagrada Familia, Parc Guell ir kitą Gaudi architektūrą nėra ko reikštis – nesu žinovas, labai gražu, bet mano šiaurietiškam požiūriui atrodo kiek perkrauta, bet tai jau skonio reikalas.
Linksmybės Barselonoje tęsiasi per naktį, metro važinėja iki 5 ryto. Na, mums tas nebuvo aktualu, tik kiek trukdė miegoti.
Miesto planas – jį sudaro apie 400 vienodų kvartalų, buvo parengtas 1866 ar 1869 metais. Kas tuo metu buvo Lietuvoje? Bandėme išsivaduoti iš baudžiavos. Triumfo arka pastatyta 1888 metais pasaulinės parodos proga. Mūsų kaimuose tebebuvo pasišviečiama balanomis.
Mieste pilna parkų, fontanų, skulptūrų. Parc de la Ciutadella
–
parkas mieto centre, įspūdingi fontanai. Papūgėlės čia skraido
šaižiai čirkšdamos, kai kurios ant kaklų turi pakabukus su
skaičiukais. City Tour elektrononis gidas sakė, kad papūgos
nevietinės – atvežtos iš Lotynų Amerikos. Žiauru šiaip jau –
gyvūnai ištraukti iš savo prigimtinės aplinkos. Bet kai kelios
skrenda su baisiu triukšmu, pagalvoji, kad gal joms ne taip ir blogai.
Labai patiko Parc de Monjuic. Čia yra visko (daug ko nepamatėme, pvz. Ispanų kaimelio, įrengto vėl gi pasaulinės 1921 parodos proga). Tačiau užkopėme iki tvirtovės,
nusileidome pro olimpinį kompleksą ir ilgai gėrėjomės fontanais priešais Museu Nacional d‘Art de Catalunya.
Kažkur ties kalno viduriu įrengta aikštelė piknikams –
po medžiais stalai, suolai; žmonės gali atsinešti vyno, užkandžių
ir smagiai leisti laiką. Grilis neleistinas.
Patiko šaligatviai – juos išliejus pasidarbuota negudriais mechanizmais - įsprausti ornamentai. Lyg ir nesudėtinga – o meniška ir patrauklu. Žodžiu, grožis čia visame kame.
Muziejams laiko nebuvo – tam turbūt reikėtų bent mėnesį pragyventi
Barselonoje.
La Rambla. Kaip ir visoje Barselonoje, judru ir gyva. „Gyvosios“ skulptūros, dailininkai. Čia pat gali nupiešti jūsų portretą. Stebėjome truputi, kaip vienas jų piešė merginą, paskui jos vaikiną.
Mercat de la Boqueria. Kitaip sakant – turgus. Čia Vyto susižavėjimui nebuvo ribų. Maža to, kad vitrinos lūžta nuo sūrių, kumpių ir dešrų. Gali paskanauti čia pat ant kaitlentės iškeptų krevečių. Vytą baisiausiai sužavėjo mergiotė, pardavinėjanti kiaušinius, - taip spalvingai apipavidalintas prekystalis. „Kaip vištelė ant kiaušinių“ - sakė Vytas. Grybų dėžės visokiausių prikrautos, kai kuriuos net baugu įsivaizduoti, kaip valgyti. Žuvų pasirinkimas didelis, jos išdarinėjamos per kelias minutes ir parduodama file. Įvairiaspalvių natūralių sulčių stiklinės sustatytos ant ledo – labai patiko kokoso pienas. Bet į trečią dieną jau pabodo.
Taigi, gyvenome musulmonų kvartale, ketvirtame aukšte, gana kukliai. Tačiau ir musulmonų kvartalas devintą ryto dar giliai miega. Tačiau išgirdę už lango burzgimą suskatome žiūrėti, kas vyksta: važiuoja mašina ir plauna gatvę, toli gražu ne pagrindinę, du vyrai su šepečiais dar patrina, pavalo, pašluoja. Ar matėte ką nors panašaus Vilniuje?
O štai penkių kilometrų paplūdimys buvo įrengtas tik 1992 metų olimpiados proga. Buvo drąsiai nušluoti lūšnynų ir manufaktūrų kvartalai ir miestiečiams įkurti fantastiški paplūdimiai. Buvo vėsu, pūtė gan stiprus vėjas, nesimaudėme, bet smagu buvo stebėti kaitserfingistus, besigalynėjančius su vėju ir bangomis.
Papietauti kaip ir visoje Europoje nėra pigu. Pigiau turkų užeigose, bet ten aplinka skurdi, o maistas aštrokas. Vieną vakarą aptikome indų užeigėlę, - pavakarieniavome skaniai ir nebrangiai. Labai patiko lassi gėrimas – kažkas panašaus į skystą jogurtą.
Nustebino merginos - matėme daug jų avinčių aukštais batais su kailiu viduje. Pas mus tokius batus avi žiemą, tuo tarpu ten temperatūra buvo apie +25 laipsnius. Jei tai tokia mada, tai gan keista.
Per visą kelionę prifotografuota apie 1500 nuotraukų, buvo sunku ką nors atrinkti. Grįžus į Vilnių mus pasitiko šaltis, tiek lauke, tiek namuose...
Daugiau
nuotraukų iš Barselonos