Sofia (1,2 mln. gyventojų), paskutinė mūsų kelionės diena. Miesto šūkis – auga, bet nesensta. Senovės trakų miestas Serdica (7 a. Prieš Kristų), manoma, kad miesto istorija siekia 9000 metų. Bulgarijos sostine tapo 1879 metais.
Atsisveikiname su šeimininke, sukrauname daiktus į automobilį, kurį ji leido palikti kieme iki vakaro ir einame pasivaikščioti. Free turas. Sistema tokia pati, kaip Plovdive, tik keli gidai išsidalina turistus: anglakalbiai atskirai, ispanakalbiai atskirai, dar viena ekskursija po žydų tautos paveldą. Mes prie anglų kalbos. Jauna graži gidė Alex šneka daug ir greitai, pasakoja istoriją, tikriausia įdomiai, bet man su anglų nekas, nelabai klausau, vaikštau paskui, žioplinėju.
Šiandien gegužės 9 d., Rusijoje švenčiamos Pergalės diena, keli jaunuoliai raudonomis beretėmis atneša gėlių prie paminklo kariams išvaduotojams. Daug policijos, netgi kažkokie specialūs automobiliai, matyt seka, kad nebūtų kokių nors viešos tvarkos pažeidimų.
Lankome seniausią cerkvę Šv.Petka, kuri, sakoma, yra seniausias Sofijos pastatas. Prie turkų cerkvės negalėjo viršyti džamijų aukščio, todėl jos „įkastos“ į žemę, t.y. grindys žemiau žemės paviršiaus.
Einame per miestą. Viename skvere, priešais teatrą, groja simfoninis orkestras. Tokia tradicija: šiame skvere tokie renginiai vyksta nuolat.
Apsilankome prezidentūros vidiniame kieme - čia senovinė koplytėlė.
2000 metais buvo nugriautas paminklas Leninui, jo vietoje pastatyta Šv. Sofijos skulptūra. Vienoje rankoje ji laiko laurų vainiką, kaip pergalės simblį, kitoje pelėdą, kaip proto simbolį. Jos rankos ir veidas paauksuoti. Tačiau kai kuriems gyventojams, ypač musulmonams, labai nepatiko, kaip jiems atrodė, per gili iškirptė. Dar ir speneliai per drabužius matosi, ajajai kaip nepadoru... Buvo daug ginčų, skuptūra liko stovėti, tik ją pervadino į Sofijos miesto simbolį.
Apsilankome šv. Sofijos sobore. Gidė nustebina, pasakodama, kad šis Soboras skirtas Jėzui, o Hagia Sophia reiškia dieviškąją išmintį, toks tikrasis soboro pavadinimas. Miestas pavadintas šio soboro, o ne moters vardu. Labai įspūdinga šventovė. Rūsiuose atkastas romėnų nekropolis. Šen bei ten išlikusios freskos, mozaikos.
Dar pasidairėme po Aleksandro Nevskio soborą. Labai prabangus, įvairiaspalvis marmuras, paveikslai, ikonos, drožiniai.
Prie Rusijos kultūros centro koncertas gyvai po atviru dangumi, skamba dainos apie karą ir pergalę. Šiek tiek klausytojų, iš šnekos supratau kad rusų, nemažai policijos.
Miesto centre mineralinio vandens šaltinis. Žmonės čia ateina su buteliais ir nešasi namo. Paragavau, skanus.
Gražūs fontanai.
Apskritai Bulgarijos miestuose ir miesteliuose daug parkų ir fontanų. Nustebino kai kurie nedideli miesteliai, kuriuose centrinė gatvė perskirta žalia skiriamąja juosta. Kai kur toje juostoje pasodinta kokių nors krūmelių ar medžių.
Pabaigai nuėjome į miesto parką. Šiek tiek nušiuręs, bet gražus. Daug paminklų žymiems žmonėms, gyvenusiems XIX ir XX amžiuose. Didžiulė skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti išvaduotojus, padėta gėlių. Už jos įsitaisiusi kompanija gurkšnoja gėrimus, matyt, švenčia Pergalės dieną.
Apsilankėme TSUM‘e, sovietinių laikų universalinėje parduotuvėje. Kaip teigė gidė, Sofijoj tai gražiausia parduotuvė. Tikėjomės kažko panašaus į Akropolį, tačiau prašmatniame, marmuru blizgančiame pastate tik keletas beprasmiškų brangių niekučių parduotuvėlių.
Užtai požeminės perėjos salėje groja styginių ansamblis, renkasi choristės. Kažkoks koncertas.
Sutemus paimame automobilį ir vykstame į oro uostą. Laukia nelabai smagi naktis iki rytinio skrydžio. Lynoja. Oro uoste stovėjimo aikštelę radau iš kart. Vaikinas apžiūri automobilį ir sako, kad kuro bakas nepilnas, aš gausiu baudą, tai, jei turiu laiko, geriau nuvažiuočiau į artimiausią kolonėlę ir prisipildyčiau. Tai, kad prisipyliau vakar ir tik pervažiavau per miestą, o ir kuro daviklis man niekad nerodė pilno bako, nepadeda. Sako, yra netoli kolonėlė, pirmoje sankryžoje reikia pasukti į kairę, paskui į dešinę, paskui vėl į kairę, ir pamatysiu. Išvažiavau. Jau sutemo, lyja. Matyt pasukau kažkur ne ten, važiuoju važiuoju, nieko panašaus nėra. Paklaidžiojęs sustoju, įjungiu navigatorių, įvedu kuro kolonėles ir pagal jį atvažiuoju prie kolonėlės. Manau, kad ne prie tos, kurią minėjo vaikinas, jau esu tolokai nuvažiavęs. Prisipilu kuro, viso 2,5 l, už 3€. Kuro daviklis nepajuda iš vietos, kaip ir anksčiau jis rodo pusę padalos mažiau. Dažniausia, esant pilnam bakui, kuro daviklis nerodo tokio nedidelio kuro kiekio pokyčio. Pagal navigatorių važiuoju atgal, bet neprisimenu kur įvažiavimas į aikštelę. Apsukęs du dižiulius ratus sustoju ir atidžiai išsinagrinėju žemėlapį. Va kur jis, tas įvažiavimas. Dabar pataikau kur reikia. Pirmą kartą, kai dar nebuvo sutemę, aš pamačiau virš kelio kabantį ženklą P ir ten nusukau, o dabar, kai tamsu ir lyja, jį pamačiau tik tada, kai navigatorius liepė ten sukti...
Kuro papildymas man užėmė 50 min. Vaikinas vėl pažiūrėjo daviklio parodymus, nufotografavo kuro kolonėlėje išduotą čekį. Kadangi yra čekis - viskas gerai, baudos nebus. Iš karto gražina 150€ užstatą.
Keistai visa tai man pasirodė. Aš ne pirmas, kuris nuomoja šitą automobilį, ir jei jau jie taip skrupulingai žiūri kuro bako pilnumą, tai turėtų žinoti, kad šio automobilio daviklis visada rodo mažiau. Pasidarė įdomu, esant kokiam kuro trūkumui jie gali skirti baudą. Pasirodo, sutartyje to apdairiai neparašyta...
Laukimo salėje žmonių nedaug, Vida įsitaiso ant kėdžių ir apie 3 valandas pamiega. Būtų miegojusi ir ilgiau, bet ryte pradėjo rinktis žmonės ir aš ją pažadinu. Aš visą naktį žioplinėjau po internetą ir saugojau daiktus. Lėktuvas 6.40.
Lėktuve kiek pasnaudžiau. Oro uoste Vokietijoje laikas praėjo greitai, nors ir lėktuvas vėlavo 2 valandas. Aštuntą vakaro jau namuose.
Dviejų savaičių kelionė dviem po Bulgariją, neįskaitant lėktuvo bilietų, kainavo apie 1000€. Į šią kainą paskaičiavau viską – automobilio nuomą ir kurą, nakvynes, maistą ir pan. Išvažiavau nusiteikęs, kad važiuoju į labai atsilikusią, ar ne skurdžiausią ES šalį. Dabar galvoju kiek kitaip – taip, kaimuose ten daug skurdo ir tai bado akis. Gal ne tiek skurdas, kiek netvarka, apgriuvę, palikti likimo valiai namai ir žemė. Kaip ir visi pietiečiai, darbštumu ir punktualumu jie nepasižymi. Bet keliai nedaug prastesni nei pas mus. Kalnuotose vietovėse tiesiamos autostrados, kurių savikaina nepalyginant didesnės nei mūsų kelių. Kai pas mus niekaip negali sutvarkyti Via Baltica. Miestuose (Sofia, Plovdiv) nemačiau didelio skirtumo, tik jų istorinis palikimas žymiai turtingesnis. Sako, kad atsivėrus sienoms iš Bulgarijos išvyko kas penktas (apie 2 mln.) gyventojas.