Tęsiu savo programą „Nelikite namuose“. Atviroje erdvėje, gamtoje virusas neišgyvena. O dar geras oras, fizinė veikla, geros emocijos tik stiprina imunitetą. Užsidaręs tarp keturių sienų tik prarasiu imunitetą ir bet koks virusas gali mane susargdinti. Tiesa, čia, kaime, kai geras oras ir taip visą dieną lauke. Bet norisi ir kažko kito.
Taigi, šiandien aš vėl išėjau pasivaikščioti. Nors oras šaltokas, dar tik 10 valandų, bet šviečia saulė ir šilta. Šį kartą pasiruošiau rimčiau, apsirengiau tinkama apranga ir pasiėmiau kuprinę. Ir vandens pasiėmiau, nors jo ir neprireikė. Šio dienos tikslas – užlipti į kalną su antenomis ir nusileisti kita puse.
Vėl einu uoliena grįstu keliuku. Uoliena išlyginta, išsitrynus, kai kur atrodo kaip gelsvas asfaltas. Naktį buvo šalna, kai kur slidu. Sutikau keletą vietinių gyventojų, jie sveikinasi ir smalsiai žiūri į mane. Manau, kad dauguma mane pažįsta. Tikrai čia tokių vaikščiojančių nedaug.
Po kiek laiko prieinu užtvenktą upelį. Šiais metais vandens buvo mažai, užtvanka nusekusi.
Jau anksčiau už užtvankos ir arimų mačiau žalsvą namelį. Pirmas tikslas yra jį apžiūrėti. Prie užtvankos pavėsis, žolė dar apšerkšnijusi.
Pereinu užtvanką ir einu keliuku. Neseniai čia važiavau automobiliu, bet niekur neišvažiavau, teko apsisukti ir važiuoti atgal. Gal pėsčiomis pavyks?
Prieinu iki krūmų, toliau keliukas suartas ir kažkas pasėta. Bandymas prasibrauti pro krūmus nesėkmingas, krūmai labai tankūs. Pasėliais eiti irgi nenoriu.
Ką gi, grįžtu atgal į kelią ir einu toliau. Taip ir buvau užplanavęs, jei nepavyks tiesiai, eisiu aplink. Kiek paėjus, prie kelio nemaža griova, čia kažkada tekėjo upelis. Dabar sausa.
Dar kiek paėjus pirmas aiškus keliukas į dešinę. Valio!
Miškas labai gražus, jaunas ąžuolynas. Silva sakė, kad čia auga baravykai. Kitais metais reiks dažnai iki čia ateiti, atstumas nedidelis.
Kiek paėjus ąžuolynas baigiasi, prasideda lapuočių, gal alksnių, miškas. Čia irgi gražus miškas. Auga visokie grybai, bet aš jų nepažįstu, tikriausia nevalgomi.
Keliukas vis prastėja, apaugęs krūmais. Jau seniai juo niekas nevažiavo. Galų gale keliukas tampa takeliu, ir tai retai vaikščiojamu. Įdomu, o kaip privažiuoti prie to žalsvo namo?
Išeinu iš miško, čia jau krūmai. Takelio beveik nėra. Va ir tas namas. Einu artyn.
Tai vagonėlis. Prie jo padaryta pastogė. Ant stogo kaminas, matyt viduje yra pečiukas. O gal ventiliacijai.
Šalia bičių aviliai, dar vienas namelis. Tiek to, prie jo neinu. Tai bitininko valda.
Ko gero bitininkas netoli manęs gyvena, mačiau važiuojantį su bitininko drabužiais. Teritorija aptverta, va ir įvažiavimas. Bet įvažiuoti galima tik tuo pasėtu lauku, kuriuo aš neišdrįsau eiti. Matyt neseniai čia keliuką suarė.
Einu toliau. Saulė kaitina, tenka nusirengti megztinį. Einu pietine kalno puse, čia įrengtos terasos. Jas įrengti nelengva, matyt kažkada seniai čia kažką augino. Dabar vešli žolė ir aštrūs krūmai, erškėčiai. Eiti nelengva, pro krūmus brautis sunku, kartais reikia grįžti, nes negalima praeiti. Kartais atrodo, kad randu vos matomą takelį, bet tai, tikriausia, žvėrių takai. Bet užtat čia gražūs vaizdai.
Žėlėje guli apsivertęs negyvas apie 15 cm diametro vėžlys. Matyt apsivertė, o atsiversti žolėje nesugebėjo. Apverčiau, bet kažin ar tai padės. Vargšas, baisi mirtis.
Žiūriu į žemėlapį, reikia man į viršų eiti, nes viršūnę jau būsiu praėjęs. Čia kiek laisviau, krūmų mažiau, daugiau medžių. Atsipalaidavau. Ir gavau šakele per veidą, vos spėjau užsimerkti. Iškart pajutau burnoje kraujo skonį. Pasižiūriu, lūpa perrėžta, dar šalia burnos. Gerai, kad ne į akis kirto. Negalima atsipalaiduoti, reikia eiti atsargiai.
Pakilimo nedaug, laukymė ir matau anteną. Bet antena kitokia, ne ta, kuri matyti aš apačios. Šalia antenos teritorija neaptverta, bet vidus užrakintas. Čia kalno viršus, bet aplink auga medžiai ir be jų nieko nematyti. Lipti į antenos stiebą noro nėra.
Ją apžiūrėjęs einu ieškoti kitos, tos, kuri matosi iš apačios. Taip, ji netoliese, už medžių. Čia jau viskas rimtai, teritorija aptverta.
Tik kad varteliai neužrakinti, viela vietoj spynos. Kamera pritaisyta, bet ji žiūri į mišką. Ir stiebas rimtas, su aikštelėmis, čia užlipti vertėtų. Bet nelegalu. Nelipu. Ir į aptvertos teritorijos vidų neinu. Apeinu aplink, matau, kad ir vidus neužrakintas, spyna sulaužyta. Tiek to, nenoriu nuotykių, neisiu vidun ir nelipsiu.
Dabar man reikia nusileisti. Kaip supratau, žmonės po kalną retai vaikšto, takų nėra. Einu keliuku, kuriuo atvažiuoja anteną aptarnaujantis personalas. Bet tas keliukas veda visai ne į tą pusę, kur man reikia. Be kelio eiti čia sudėtinga. Va ir keliukas, kuris veda prie anos antenos. Reikia eiti prie jos, ji man reikiama kryptimi. Priėjęs laukymę suku į mišką, čia jis retas ir gražus.
Keliose vietose peraugę kelmučiai.
Kupstai kažkokių tamsiai žalių žolių, ant vieno mačiau didelę raudoną uogą. Pas mus tokių nemačiau.
Dar kiek nusileidęs prieinu gražų taką, kaip alėją.
Nemanau, kad jis dabar būtų kam naudojamas. Einu juo, bet jis greitai sunyksta. Kiek galiu einu juo, jei praeiti per krūmus neįmanoma, einu šalia.
Va ir stulpeliai šalia jo, ant jų parašyta 20kV. Viskas aišku, čia nutiestas elektros maitinimas į ant kalno esančius retransliatorius. Ir kai jau atrodė, kad iš vis nepraeisiu, priekyje pasirodo asfaltas. Per krūmus prasibraunu iki jo. Manau, kad tai senas Loveč – Pleven kelias. Man ir reikėjo jį pasiekti.
Na, o dabar, keliu. Jis eina pro Slaviani. Juo vaikščiojau prie ežero. Aplink dirbamos žemės. O čia ir tiltelis per upelį, kuriame šiais metais vandens nėra.
GPS rašo, kad nuėjau 8,3 km, mano namas 314 m a.s.l., maksimalus aukštis 439 m a.s.l. Užtrukau beveik 3 valandas. Niekur neskubėjau, oras nuostabus. Dauguma nuotraukų fotografuota prieš saulę, kai kurių kokybė ne kokia.
